Kodėl vaismedžiai neveda vaisių? Šis klausimas pažįstamas daugeliui sodybų ir sodų šeimininkų: medis auga, lapoja, kartais net gausiai žydi, tačiau derliaus vis tiek nėra arba jis labai menkas. Priežasčių gali būti kelios – netinkamai parinkta vieta, per šalta ar per sausa dirva, per tankus vainikas, kenkėjų pažeidimai ar Lietuvos sąlygoms nepritaikyta vaismedžio atmaina.
Senasis sodininkų patyrimas primena, kad vaismedžio derlius prasideda dar nuo pasodinimo: nuo duobės dydžio, dirvos purumo, šaknų aprūpinimo maistu ir šviesos kiekio. Ne mažiau svarbi ir vėlesnė priežiūra – vainiko retinimas, kova su kenkėjais, tinkamas jaunų medelių formavimas. Šiame straipsnyje aptariamos svarbiausios priežastys, dėl kurių vaismedžiai nederi, ir patarimai, kaip padėti sodui vėl duoti gausesnį, sveikesnį derlių.
Kodėl vaismedžiai neveda vaisių?
Medis pasodintas netinkamoje vietoje
Labai dažnai nevaisingumo priežastis glūdi tame, kad medis gauna laisvos erdvės ir šviesos tik iš vakarų arba šiaurės pusės, o kitas puses užstoja trobesiai, miškas, medžiai ir t.t. Tokie vaismedžiai retai veda vaisius. Antra vertus, medis gali gauti užtektinai šviesos iš kitų pusių, bet žemė yra šalta arba laisvai pučia stiprūs vėjai. Tokiose vietose gali augti ir vesti kai kurios atmainos (gotunkai), bet vien tik mažos vertės. Juo vertingesnis yra vaisius, juo geresnių sąlygų jis reikalauja. Vietos, kuriose pasitaiko vėlyvos šalnos, taip pat netinka geroms vaismedžių atmainoms, nes šalna gali pakenkti žiedams.
Nevaisingumo priežastis dažnai yra tas, kad podirvis yra per sausas, nes lietaus, sniego ir rasos toli gražu nepakanka, kad medis gerai maitintųsi. Dirvos, kur padirvio vanduo laikosi giliau kaip 3 metrai, sodui netinka. Sausose dirvose medžiai turi būti retai sodinami, taip kad atskirų medžių šaknys tarp savęs nesusieitų ir vienos kitoms neatimtų drėgnumo. Atvirkščiai — drėgnose dirvose medžiai gauna pakankamai drėgnumo ir gali būti daug tankiau sodinami. Jei žemė yra nemaistinga arba nualinta, medžiai taip pat neveda vaisių, arba nors ir žydi ir mezga bet paskui užuomazgos nubyra. Tokiose vietose gali užtekti maisto tam, kad medis sudarytų naujų, bet neužtenka jo, kad vesti vaisius. Tas pats įvyksta kai žemė yra per šlapia arba per šaltą, nes šaknys reikalauja šilimos žemėje, panašiai kaip šakos ore. Todėlei šlapia, šalta žemė bendrai sodui netinka, ar bent ji turi būti grioviais nusausinta ar medžiai sodinami kapčiuose. Kai kada medžiai neveda vaisių nuo to, kad žemė yra per mažai išpurenta. Tada šaknys augdamos randa sunkių kliūčių ir negali išsiplatinti. Todėl svarbu sodinant medelį paruošti užtektinai didelę duobę (nemažiau 1½ m. pločio) kad šaknys rastų pajudintos, išpurentos žemės. Dėlei tos pačios priežasties reikia ir vėliau plačiai perkasineti žemę po medžiais.
Su medžiu netinkamai elgiamasi
Ruošiant medeliams duobes, reikia į jas supilti geros, maistingos, daržinės žemės arba komposto. Ypač svarbu, kad šaknys būtų gerai žeme apdėtos. Tas viskas sudaro maisto išteklių augančiam medžiui. Juo daugiau to ištekliaus medis turi, juo geriau jis auga ir veda vaisius.
Soduose nevaisingumo priežastis labai dažnai esti ta, kad medžių šakos yra per tankios. Tankiose šakose yra nuolat pavėsiai, ir per tat ten gali augti tik bergždžios atžalos, bet nekuomet nepasidaro žiedų spurgai. Jei kada ir pasirodo užuomazgos, tai iš jų didelių gražių vaisių neužauga, arba jie anksti nubyra. Patys šakų pumpurai tankumoje būna maži, o lapai atsilošia žemyn kaip ir nuvytę. Atvirkščiai, šakelės, kurios gauna pakankamai saulės spindulių turi tamprius storius pumpurus, o lapai auga viršūnės kryptimi. Tiktai iš tokių šakelių galima laukti vaisių, tat suprantama, kodėl tankūs medžiai veda vaisius vien tik šakų galuose, o visos vidujinės šakos būna bergždžios. Todėlei, kad gauti gerų išdavų, reikia medžių šakas retinti, ypatingai šalinti visas tas šakas, kurios kryžiuojasi su kitomis. Medžio vainykas turi būti tiek praretintas, kad saulės spinduliai apšviestų ne tik šakų viršūnes, bet taip pat patektų į jo vidurį ir šviesos gautų kitos giliau vainyke augančios šakos. Tuomet juose megs irgi geri vaisiai. Tasai darbas reikia atlikti anksti pavasarį, vasario — kovo mėnesį.
Dažnai vaisių nebūna dėlei įvairių kenksmingų vabzdžių, arba, kaip juos paprastai vadina, gadintojų. Kai kurie gadintojai pavzd. žiedgraužiai obuoliniai gali sunaikinti visus žiedus ir aišku, kad po to vaisių nebus. Bet gadintojai gali būti ir kitaip kenksmingi: jie gali visai neliesti nei žiedų nei užuomazgų, o vien tik graužti lapus. Medis, kurio lapai vienais metais nuo gadintojų nukentėjo, gali visai neduoti vaisių sekančiais metais, nes lapai yra toji medžio dalis, kuri krauna maistą kitų metų žiedams ir vaisiams. Jei nėra lapų, nėra kam šią atsargą krauti. Iš to suprantama, kad jei vienais metais pasirodo daug gadintojų, tai kitais metais nėra vaisių. Taigi su gadintojais reikia kovoti. Kai kada nevaisingumo priežastis yra tame, kad medžiai per jauni pradėjo vesti. Kad duoti vaisių, medelis turi sunaudoti daug jėgų ir maisto atsargos. Jaunas medelis anksti vesdamas vaisius, atsilieka ūgyje ir nesudaro tinkamos medienos. Todėlei jauniems medeliams bent pirmais dviem metais reikia nuskinti visas užuomazgas, arba jei norima įsitikinti kokie bus vaisiai, palikti vieną arba du.
Pasodinta netinkama vaismedžio atmaina
Yra vaismedžių atmainų, kurios visose sąlygose gerai veda, bet yra kitų, kurios reikalauja specialių sąlygų, tam tikros žemės, daug drėgnumo, užuovėjos ir t.t. Kas negali patenkinti visų opių atmainų reikalavimų, gerai padarys, jei visai nesodins. Bet reikia žinoti, kurios atmainos tinka Lietuvos klimatui ir tiktai jas sodinti.
