Krivulė – tai ne tik kreiva lazda. Lietuvių tradicijoje ji turėjo kur kas gilesnę prasmę: buvo valdžios, kvietimo, pareigos ir bendruomenės susitelkimo simbolis. Perduodama iš rankų į rankas, krivulė kviesdavo žmones į sueigą, pranešdavo seniūno ar vyresniojo valią, ženklindavo panaktinio pareigą saugoti kaimą. Tai buvo savotiškas senosios bendruomenės „parašas“ ir „antspaudas“ laikais, kai žinia dar keliavo ne raštu, o per ženklą, pasitikėjimą ir gyvą žmonių ryšį. Šiame straipsnyje pasakojama apie krivulės kilmę, jos reikšmę, formas ir vietą senajame Lietuvos kaimo gyvenime.
Krivulė – lazda, kvietusi žmones į sueigą
Krivūlė yra kreiva lazda, tą jau pastebėjo Ostermeyer (gale XVIII a.) ir Rhesa (pradžioj XIX a.). Rhesa net pridūrė, kritikuodamas Thunemann, jog ir krivė kilęs nuo „krivūlės“, bet ne nuo gotų „grewe“ (teisėjas). Krivė buvęs, anot Rhesos, savininkas krivulės (Rhesa: Donalitius, vier Jahrgesänge, 1818, p. 159). Krivulė kitaip vadinosi dar ir k r i v ė, ką mes matome pasakyme: „Krivę atnešė, reik eit in kuopą“ (A. Juška: „Litovskij Slovar“ t. III. 1922. p. 248).
Be to, Juškos minėtame žodyne randame, jog „krivis“ reiškė ir „kreivas“, kreivas medis, net paaiškinta, jog kas yra kreivas… vadinas krivis (o. c. p. 248). Bet „krivūlė“ buvo irgi kreiva lazda. Juškos žodyne aiškinama: krivulė — kreiva lazda, kreiva kaimo seniūno ar viršaičio (valsčiaus) lazda. Krivulis — kreivas medis. Krivas=kreivas, posakis: mano vienas sūnus krivas (kreivas). Taigi, turime žodžius: k r i v ū-l ė, k r i v u l i s, k r i v u-t i s (pav., kuris krypuodamas eina, tas krivutis), k r i v a s, k r i v i s, k r i-v ė.
Iš šios žodžių grupės matome, jog parejimas nuo formos „krivūlė“ iki formos „krivė“ yra visiškai aiškus, todėl galėjo Rheza ir pastebėti, jog „krivė“ bus kilęs iš „krivūlės“, gal greičiau iš „krivės“ ir bene bus buvęs šitaipos pramintas dėl jo lazdos (krivės ar krivūlės), jo valdžios ženklo simbolio. O kad krivė siuntinėjo savo pasiuntinį su savo krivūle (nuntius cum baculo) į žmones, matome mes iš Petro Dusburgo chronikos (lib. II. cp. 5). Anuo metu, kuomet žmonės rašto nemokėjo, krivės „krivūlė“ (baculus) buvo jo pasiuntiniui įgaliavimas, liudijimas, krivės valdžios ženklas, kurio vardu pasiuntinys pranešdavo žmonėms krivės žinias, valią, įsakymus, norą, kviesdavo jo vardu susirinkti žmones tam tikron vieton, paties krivės žodžių, kalbos išklausyti.
Taigi, krivūlė anuo metu buvo tiek pat svarbi, kiek šiandien antspauda ar parašas. Kadangi pasiuntinys su krivūle ir susirinkiman kuopon kviesdavo, tai tuo pat vardu ėmė ir patį susirinkimą vadinti, ir todėl „krivūlė“ ėmė reikšti ir susirinkimą, sueigą, o „krivuliauti“ ėmė reikšti kviesti kuopon, sueigon, susirinkiman. Juškos žodyne sakoma: krivulę neša viens nuo kito, ragindami susirinkti, o ant greito reikalo — ragu trūbydavo (o. c. p. 248). Ir pas Duonelaitį Žiemos Rūpesčiuose pasakyta:
„Jau gana, kaimynai,
Pričkus šaukti pagavo,
Kas k r i v ū l e i reik,
išmanomai pasisakėm“. (206, 207 eil.).
Matome, jog „krivūlė“ reiškė ir viršininko, siunčiančio savo pasiuntinį į žmones, lydimą ženklą ir žmonių susirinkimą, viršininko kviečiamą, ir tam susirinkiman kvietimą, šaukimą. Taigi „krivūlė“ buvo keliareikšmis žodis.
Aštuonioliktojo ir septynioliktojo amžiaus raštuose krivūlė buvo jau perdėm kaimo seniūno rankose. Jau M. Praetorius (Deliciae prussicae, 1871, p. 38) rašė apie krivūlę, jog ji Gumbinės apylinkėje buvusi s e n i ū n o ženklas, kurią siųsdavo per sodiečius, kviesdamas juos sueigon. Šiam reikalui krivulė ir Vilniuje buvo vartojama žymiai seniau (J. Kraszewski: Wilno, I, p. p. 64, 69).
Anot Rhesos, seniūnas, norėdamas sušaukti kaimo gyventojus sueigon, paleisdavęs iš kiemo į kiemą savo krivūlę, kurią paskutinysis gavęs ją vėl seniūnui sugrąžindavo; Krivūlė buvo be to dar ir kaimo p a n a k t i n i o ženklas, kuri buvo įteikiama tam, kas eidavo nakties sargybą, panaktiniui ji buvo ženklas įpareigojimo ir teisės daboti visą kaimą nuo pašalaičių ir vagių.
Su krivule seniau ir k a r a n vyrus kviesdavo (E. Gisevius: Neu Preussische Provinzial Blätter, III Folge. III Bd. p. 47).
Krivūlė buvo vartojama ir daugybei kitų reikalų. Ją siųsdavo šeimininkas ar ponas, savo darbininkams d a r b ą paskirstydamas, ją siųsdavo ponas savo valdiniams, n a k t i e s sargybon kviesdamas, net aukšti mūsų krašto valdininkai senovėje savo į s a k y m u s su krivūle skelbdavo…
Kokių būta krivūlių? Visokių. Visos senesnės krivūlės buvo kreivos, daromos iš jaunų šaknų, jaunų medžių liemens, beaugant sulinkusio arba tyčia sulankstyto. Krivūlę darydavo iš įvairiaus m e d ž i o: kadugio, beržo, lazdos (riešuto) ir kt. Ilgainiui atsirado ir tiesių krivūlių, dažniausia iš lazdos darytų. Krivūlės kiekviename kaime buvo vis kitokios f o r m o s, sulinkimų, ydant išsyk būtų žinoma, kurio kaimo krivūlė. Suprantama, krivūlių formų, pavydalų įvairumas labai didelis, bet ir variantų yra gana daug. Krivūlė buvo ir savotiškas kaimo h e r b a s, paveldimai ėjęs iš kartos į kartą.
Kodėl krivulės būdavo r i e s t o s? Visai paprastai, tiesaus medžio lazda visi piemenys pasidarydavo. O čia reikėjo padaryti krivūlę savotišką, iš kitų išsiskiriančią, sunkiai pamėgdžiojamą. Krivūlės, kaip ir pinigų, dirbimas turėjo būti saugojamas nuo padirbimų.
