Kaip prižiūrėti bites, kad jos būtų stiprios, darbščios ir prineštų daugiau medaus – klausimas, rūpėjęs bitininkams nuo seno. Senieji patarimai primena, kad gausus medaus derlius nėra vien tik gero oro ar žydinčių pievų dovana. Labai daug priklauso nuo paties bitininko: ar jis laiku apžiūri avilius, plečia bičių lizdus, pasirūpina atsarginiais koriais ir neleidžia bitėms tinginiauti dėl vietos stokos. Šiame straipsnyje dalijamasi praktiškais bitininkystės pastebėjimais, kurie padeda geriau suprasti bičių šeimos gyvenimą ir pasiruošti sėkmingam medunešiui.
Kaip prižiūrėti bites
Kiekvieno mūsų bitininko svajonė ir troškimas — kad jo bitės būtų ko našiausios, kad jos ko daugiausia medaus prineštų. Toks bitininkų noras yra visai teisėtas, nes juk tik vien tam reikalui ir bitės yra laikomos. Bet tenka pripažinti, kad toli gražu ne visi bitininkai šį savo troškimą gauna patenkinti, nes medaus kiek žymesnį kiekį gauna tik atsitiktinai, — o labai dažnai bitės lieka iš metų į metus nenašios, neproduktingos. Vieni bitininkai dėl tokio nesisekimo bitininkauti suverčia kaltę blogiems orams ir nederlingiems metams, tuo tarpu kiti, nuoširdesni bitininkai, prisipažįsta patys kalti.
Dėl ko bitės būna neproduktingos?
Pati svarbioji bičių mažo produktingumo priežastis — bitininko nerangumas prižiūrėti savo bites ir nenoras išmokti bitininkauti. Didelė dauguma mūsų bitininkų yra tos nuomonės, kad juo mažiau bitininkas kišis į bičių gyvenimą, juo bus geriau bitėm ir bitininkui. Tuo tarpu visa eilė neproduktingų tokio bitininkavimo metų turėjo panašius bitininkus įtikinti, kad jų nerangumas ir bičių priežiūros stoka yra svarbiausia nesisekimo priežastis. Jeigu bitininkas savo veiklą apriboja pavasarį avilio išvalymu ir davimu vienos kitos lėkštelės sirupo, bičių lizdo sulig kiekvienos šeimos pajėgumu netvarko, laikui atėjus jo neplečia, — visus medonešio galimumus pražiopso, kartu pražiopso ir medų.
Čia turiu pasakyti, kad toks nerangus bitininkavimas gali būti leistinas vien kaladiniuose aviliuose, kuriuose iš viso bent kokia bitininkavimo pažanga neįmanoma. Rėminiuose aviliuose laikomos bitės turi turėti nuolatinę priežiūrą. Čia pagal kiekvienos šeimos stiprėjimo tempą, atsižvelgiant į oro ir laiko sąlygas, kas 1—2 savaites turi būti šeimos peržiūrimos, perkilnojant ir stebint visus rėmus ir esamus juose perus, maistą, bites. Bijoti tokias revizijos kokios nors blogybės netenka, o nauda bus apčiuopiama jau bent tuo atžvilgiu, kad bitininkas pradės pažinti savo bites, matys vykstantį šeimoje nuolatinį keitimąsi — stiprėjimą ar silpnėjimą, — galės laiku teikti joms reikalingą pagalbą, — žodžiu, dažniau peržiūrėdamas avilius, jis greičiau įgis reikalingo patyrimo ir sugebėjimo taisyklingai bitininkauti. Čia pabrėžtinai noriu pasakyti, kad kitų, nors ir labiausiai patyrusių bitininkų, patarimai žodžiu ar per spaudą bitininkui jokios naudos neduos, jeigu jis pats nesistengs patikrinti ir pritaikinti juos savo bičių avilyje. Tik avilius dažniau peržiūrėdamas, bitininkas galės įgyti reikalingo patyrimo ir bitininkavimo praktikos.
Kokios bitės gali būti produktingos?
Tik stiprios bičių šeimos, tirštai apgyvenusios visą avilį ir anksti sustiprėjusios, gali išvystyti visą savo produktingumą. Dėl to tenka nuolat sekti kiekvienos bičių šeimos stiprėjimą ir atitinkamai tam stiprėjimui plėsti joms lizdą. Kada bitės apgyvena visą avilį ir gauna pilną lizdo korių komplektą, kad jos turėtų kur dėti parnešamą medų, reikia jom duoti sandėlius — magazinus. Ir sandėliais aprūpintas bites be priežiūros palikti negalima. Pievų, ypač baltųjų dobilų, žydėjimo metu ir vėliau reikia kas kelios dienos pasižiūrėti, ar bitės dirba duotuose sandėliuose ir ar dar yra juose vietos medui pilti. Nelaukiant, kol koriai visai bus pilni medaus, reikia duoti antruosius sandėlius, o jeigu jų nėra — reikia sunkiausius korius medsukiu išsukti ir vėl grąžinti bitėms. Jeigu aviliai be sandėlių — Levickio, varšaviniai ar kiti, tuomet medonešio metu reikia patikrinti jų lizdo korius. Radus juos medaus perpildytus, medų iš rėmų (be perų) reikia išsukti ir tuščius korius grąžinti bitėms. Apskritai, reikia įsidėmėti, kad laikotarpyje nuo pievų ir baltųjų dobilų žydėjimo pradžios ligi liepų peržydėjimo bitininkui tenka būti „aliarmo“ būvyje ir sekti, kad aviliuose nepritrūktų vietos medui pilti ir bitės negautų tinginiauti dėl vietos stokos.
Aplamai, medonešio metu medus iš avilių imamas, trūkstant laisvų magazinų ir tuščių korių. Korius reikia branginti ir taupyti, — jų negalima iš rėmų išpiauti, nebent tuo atveju, jeigu nėra pasiūtų ir traninių korių. Gerai pasiūtą korį bitinėm akim piauti negalima. Tačiau prireikus padaryti lizde vietos naujai parnešamam medui, o negalint iš korių medų išsukti, reikia iš avilio išimti pilnus medaus, bet be perų, korius, o jų vieton įstatyti kitus tuščius korius — pasiūtus ar bent dirbtinius.
Kiekvienas bitininkas turi įsisąmoninti, kad gausaus medonešio galima tikėtis tik tuo atveju, jeigu bitynas bus gerai aprūpintas atsarginiais koriais. Šias korių atsargas reikia kiekvienais metais didinti, saugoti pelėms ir kandims neprieinamose vietose. Reikia atsisakyti daug kur užsilikusio papročio į bičių korius žiūrėti, kaip į žvakėm dirbti žaliavą. Reikia atsiminti, kad gaunamas iš bičių vaškas galima sunaudoti tik paties bityno reikalams — dirbtiniams koriams. Bitininkas, laikąsis tokio nusistatymo ir jį vykdąs, savo bityne taupąs korius ir vaško pašaliais neišmetąs, pastebės, kad jo korių atsargos didėja. Tuomet jis pajus vaško perteklių ir jo dalį, atlikusią nuo dirbtinių korių gamybos, galės sunaudoti žvakėms ir kitur.
Medaus derliaus padidinimo siekiant, pirmoji pasisekimo sąlyga — korių atsargos. Jeigu pavasarį, esant reikalui plėsti lizdus, bitininkas savo sandėlyje neturės korių atsargos, jis laiku negalės sustiprinti savo bičių. Nesustiprėję bitės nepajėgs išnaudoti medonešio. Žodžiu, — korių trūkumas yra didžiausias gero bitininkavimo kliuvinys. O korių truks visuomet tiems bitininkams, kurie nevartoja medsukio, o medų su koriais išpiauna. Dėl to visuomet reikia stengtis medų tik išsukti. Jeigu medsukio nėra ir jo niekur negalima pasiskolinti, reikia būtinai pasistengti įsigyti bent patį paprasčiausią medinį. Teko matyti ir net kurį laiką vartoti medsukį iš lengvos medinės dėžutės, pritaisytos prie medinės ašies — paprastos lazdos. Šios lazdos vienas galas įsmeigiamas į žemę, o antras — ranka sukamas, panašiai kaip rankinėm girnom malant. Šį medsukį sukant, dėžė su koriu sukasi aplink ašį, ir medus išsisuka. Žinoma, tai yra prastas medsukis ir jį galima vartoti tik iš bėdos.
