Leliumų dienos, žvėrių naktys – tai pasakojimas apie senąjį metų virsmą, kai žmogus, gyvulys, žvėris, saulė ir žemė dar buvo suvokiami kaip vieno pasaulio dalys. Trumpiausių dienų ir ilgiausių naktų metu, kai gamta lyg sustingdavo laukime, senieji žmonės klausėsi gyvulių kalbos, stebėjo žvėrių pėdas, klojo ant stalo šieną, tiesė liną ir dėliojo valgius, kuriuose atsispindėjo medžioklės, gyvulininkystės, žemdirbystės ir bitininkystės atmintis.
Šiame Eugenijos Šimkūnaitės straipsnyje senosios žiemos apeigos atsiveria ne kaip atskiri prietarai, o kaip ilgas kultūros sluoksnis – nuo žvėrimis persirengusių medžiotojų ir lėliumų dainų iki gyvulių nakties, Kūčių stalo ir saulės kelio stebėjimo. Autorė primena, kad mūsų protėvių šventės buvo giliai susietos su gamtos ritmu: trumpėjančia diena, žiemos nerimu, pirmu šviesos sugrįžimu ir žmogaus pastanga suprasti pasaulį, kuriame viskas kalba – tik reikia mokėti klausytis.
Leliumų dienos, žverių naktys
Vargas tau, zuikeli, ateis lėliumai, paims kailelį. Taip senobinėje dainoje pasakyta. O kas negirdėjo pasakų, kad gyvuliai ir žvėrys trumpiausią metų naktį žmonių kalba kalbą arba žmogus jų kalbą suprantąs! Žmonės ir žvėrys, žvėrys ir žmonės atsistoja trumpėje (trumpiausią metų dieną) greta vienas kito, beveik kaip lygūs.
Iš kur tokie įvaizdžiai?
Šautuvai su optiniais taikikliais labai jauni, nesenas ir šratinis, ir skiltuvinis šautuvas. Seniau medžiota daug oriau: žvėries jėgai ir savisaugos instinktui įveikti reikėjo žmogaus vikrumo, kovojo jėga prieš jėgą, žmogus prieš žvėrį. Bet toli sviedžiančios mėtyklės, tvirtais geležiniais antgaliais strėles laidantys lankai irgi neseni. Kai pasitaikys nejudri meška, kad ir labai stipri, bet kartimis, ragotinėmis suspyrę vyrai gal ir įveiks lauže įmigusią. Tik ne kasdien meška lauže guli, reikėjo ir kitus žvėris medžioti. O kaip medžioti, kai jų ausys klausios, nosys uoslios, kojos eiklios? Prieš žvėries sargumą reikėjo žmogaus gudrumo.
Ir gudravo: žvėrių kailiais apsirėdę, žvėrių judesius mėgdžiodami, įsigaudavo medžiotojai į žvėrių bandas, sukeldavo sąmyšį, pavarydavo užtvarų, vilkduobių link. Mūsų protėviai medžiodavo ne kitaip, kaip dabartiniai Australijos ar Pietų Afrikos čiabuviai. Žvėrimis persirengę medžiojo, žvėrių kailius dėvėdami po sėkmingos medžioklės puotaudami, medžiotojų — lėlių šokius šoko, žvėrių judesius mėgdžiojo. Mums iš tų laikų liko kelios senos lėliumų dainos, liko posakiai: „Bene lėlium buvai, kad vilkų smirdi“, „Lėliauk — nelėliauk, manys neapgausi“, dar pavardės Lėliai, Lėliaunai, Lėliavos. Liko ir keli seni medžiokliniai patarimai: jei trumpės metu pamatysi kokį žvėrį ir jo nenubaidysi — visus metus dalingas būsi (kur jau ne, kas mokėjo prie žvėries prieiti, tas lengviau sumedžioti galėjo); jei trumpės metu sniegas iškrenta, kas pirmas pėdas pamatys, ir kokių žvėrių atspės — tam tais metais seksis (kurgi nesiseks, jei šviežiomis pėdomis ir dabar medžiotojai it traukiami seka).
Tokios tai lėlių dienos, senovinių medžioklės aidų pilnos.
Kad ir kokia sėkminga medžioklė būtų, tikrumo joje maža. Šiandien sotu, net persotu, o ryt — Paganas* žvėris nuginė, vilkai pabaidė, ar sparvos nugyliavo… ir po sotumo, gulk ir kelk alkanas. Greta medžioklės atsirado ir gyvulininkystė, iš pradžių bent aptvarinė. Maždaug tokia, kaip dabar šiaurės elnininkystė. Prie Šventosios (pajūryje) aptvarams bus bene penketas tūkstančių metų. Labai gerai medžiotojas turėjo žvėrį pažinti, bet medžiotojui pakako tik nudobti, o iš aptvaro skerdžiamą gyvulį reikėjo pasiimti, didelės panikos nesukeliant, kad kiti, iš baimės patrakę, sunkiai padarytų aptvarų nesugriautų, kad besigrūsdami stipresnieji silpnesniųjų nesutryptų, reikėjo ir prieauglio atsiradimą reguliuoti ir atsiradusį pagloboti; o kad žmogus nemenkas tinginys ir patogumų mėgėjas, tad reikėjo gyvuliui ir dalį krovinių užkrauti ir pačiam atsisėsti, reikėjo gyvuliui ir traukiamą viržį pririšti.
* Paganas, aukštaičių salakonų mitologinė būtybė, krečianti piktokūs pokštus piemenims, bet ir laukinius žvėris vaikanti. Esanti dramblota, negraži, lyg į mešką panaši. Esą paklausius: „Pagane, Pagane, kas tave pagina“, Paganas ilgai mąstąs, mat, kietos galvos besąs, o piemenys gali ramiai ganyti.
Daug ko reikėjo, ir nori nenori, turėjai bendrą „kalbą“ su žvėrimis — gyvuliais rasti. Kad ir ne žodinę, kad ir ne mykiančią ar baubiančią, bet abiem suprantamą. Didelis, labai didelis dalykas buvo gyvulių „kalbą“ perprasti, dėl to dar prieš porą dešimčių metų kiekvienas šeimininkas ėjo (o ir dabar senesnieji šeimininkai eina) tvartan gyvulių kalbos pasiklausyti. Labai svarbi toji kalba. Gražiuoju kalbės gyvuliai su šeimininku, gerų, turtingų metų gali tikėtis, ūmaruosIs gyvuliai — bėdos lauk. Glausis prie rankų, kaimynų pašlovintas būsi, suksis tolyn — negera šlovė tavęs tyko, o jei jau iš rankų maisto imt nenorėtų — visai blogi reikalai. Su gyvuliais kalbėdamas, šeimininkas lyg su savo paties sąžine šneka.
Gyvulininkystė viena svarbiausių, bet ir opiausių sričių: anais laikais žemė nedingdavo, jos buvo pakankamai, nusialino vienur, palikai pūdymuoti, dirbk kitur. Jei ir sudegė sodyba, kad ir daug vargęs dirbęs, gali atstatyti, medžiagos apstu. Pasitaikė nederliaus metai — sėklos turėk, kitais metais ir atsigausi. O gyvulių bandai iškritus — ne vienų ir ne dvejų metų reikia jai atstatyti. Tad ir eidavo žmonės gyvulių vaišinti, vis savo patiekalų nešini. Jei jau ne paragauti, tai žvilgterėti į tuos patiekalus — tikrai verta.
Ant stalo kloja žalio šieno. Be pašarų nėra gyvulininkystės, o gyvulininkystė — ūkininko gerovės pagrindas, jo maistas, danga ir darbo jėga. Ant žalio šieno — baltą liną tiesia. Linas, tai jau žemdirbystės kultūra. Sunku šiandien pasakyti, kaip toli ji nueina, bet labai, labai sena. Jei prieš dešimtį ar penkiolika metų miežio grūdo atspaudas puspenkto tūkstančio metų senumo puodo šukėje lyg ir nepatikimas atrodė, dabar tuo nelabai tenka abejoti: dviejų, pustrečio tūkstančio metų senumo radiniuose po keliolika javų rūšių anglių išlikę, o staigiai jos neatsirado. Sena mūsuose žemdirbystės kultūra, ir dera jai pagrindinis, nors ir jaunesnis, viršutinis, vaidmuo.
O ant balto lino šeimininkės net dvylika valgių sukrauna, ir netgi ne bet kaip, o kad trys gyvūnų būtų, trys pasrunkinio maisto, trys grūdo sveiko ir trys padaryti. Taip ir matai kulinarijos istoriją — tiko valgiui ir grybas, ir uoga sudžiūvus, ir riešuto branduolys ar sušalęs obuoliukas, nelygu ką rasti pavyko; žinia, riešutų paberti labiau stengės. Paskui pasrunkinį, miške susirinktą, maistą stalan ėjo pirmieji grūdų patiekalai: šutinti žirniai ar pupos, sveikų grūdų miešimas ar nestipriai apgrūsta grucė, o kai kulinarija ištobulėjo, atsirado ir kisielius raugintas, ir virtinis virtas, o kartais ir kepinys keptas. Žinoma, ir šližikas. Tik, va, keista. Žuvį su pasrunkiniu maistu derina. Žinia, žvejyba tuo pat mEtų maitino. Gera šeimininkė medaus įmantirems patiekalams nenaudoja tik miešima juo saldina. Taip ir turi būti, bitininkystė labai sena, ir jos vieta prie žemdirbystės pradžios. Aišku, bitės ir klajojantys medžiotojai kopinėjo, tikriausiai, ir savo ženklintas dreves tyrinėjo, ir nuo meškų, kalades taisė, bet daugiau medaus surinkti pradėjo, kai bent dalis genties narių prie įdirbtų sklypelių pastoviai gyveno, kai ne tik rąstų dreves kopinėjo, bet ir spiečiams vilioti pradėjo jas kelti. Labai tinkamai medų derina. O šit šližikus gera šeimininkė pirmuosius ant stalo stato, po jų grybus, uogas, riešutus neša, tada žuvis prie šližikų, sveikus grūdus ir medų, ar medaus miešimą prie žuvų stato ir tik tada deda valgius darytus.
Taip valgius derinant išeitų, kad šližikai turėtų būti gyvūnai, o jie iš miltų ir dar ne bet kokių padaryti. Negi tvarka suiro? Kur jau kur besuirtų, tik ne prie tradicinio stalo. Jei su gyvūnų valgiais stato, matyt, gyvūnai. Antraip vertus, šližikais ir dabar moliuskus pavadina. Moliuskus labai daug kur ir dabar valgo, ne kitokios ir mūsų prosenelių gerklės buvo. Nė Kūčių stalo nereikia: piliakalniuose, stovyklose randama geldelių liekanų ugniakuruose, atmatų krūvose, pelenuose, žodžiu, visur, kur maisto liekanų ir atliekų randama. Klimatui pakitus, ar dėl kokių kitų priežasčių rinkimui pablogėjus ir valgomųjų sraigių sumažėjus, gal net ir produktų pagausėjus, skoniui pasikeitus, tikruosius šližikus — miltiniai pakeitė. Beje, tradicinėse apeigose tokių pakaitalų ne tik mūsuose rasime.
Ir lėlių dainos, ir gyvulių naktys — senų senų laikų metraštis, lyg istorijos pakartojimas, bet kodėl gi jam parinktas žiemos metas? O kito laiko nė būti negalėjo. Trumpėjanti diena, rudens darganos ir mums, labai jau gudriems ir tikrai žinantiems, kad ateis pavasaris, ir snaudulį įvaro, ir nuotaiką sublausina, o senybės žmonėms nebuvo aišku, ar apsiverkusi apsirūkanojus saulė motulė palinksmės, ar visai nusigręš. Mainai vyko labai seniai, ir ne tik juodi gludinti akmeniniai kirveliai atkeliaudavo, bet ir pasakos apie ilgą juodą naktį, keistą nesuprantamą, piktai žibuliuojančią. Kai diena trumpėdavo, verste versdavo kiekvieną pagalvoti ir pergalvoti. Ir kai pirmą kartą šešėlis šiek tiek ilgyn kryptelėdavo, dar iškritęs baltas sniegas jį pašviesindavo, kai spustelėjęs šaltukas orą praskaidrindavo, tikrai buvo ko džiaugtis. Bažnytinės šventės daug keliavo (pakanka priminti, kad Kristaus gimimo data kelis kartus buvo keičiama ir nuo rugsėjo mėnesio, krikščionybei į šiaurės kraštus plintant, bene per tris tarpus ligi gruodžio mėnesio atkeliavo), o gamtinės mūsų protėvių šventės tvirtai su saulės keliu buvo susietos. Reikia tik stebėtis, kaip tiksliai jie sugebėdavo pastebėti nedidelius dienos pailgėjimus ar patrumpėjimus, ne tik Trumpės ar Ilgės dienas, bet ir vasaroverčius (dienos ilgėjimo pradžią) ir žiemoverčius (trumpėjimo) švęsdami.
