Klėtis senajame Lietuvos kaime buvo kur kas daugiau nei paprastas grūdų sandėlis. Joje tilpo ūkio atsargos, kraičio skrynios, aruodai, girnos, mėsa, duona, samdinių guolis, o kai kada – net kaimo jaunimo susibūrimai, šokiai ir vaišės. Tai buvo savotiška sodybos atminties vieta, kurioje susikirsdavo kasdienis darbas, šeimos turtas, papročiai, socialiniai santykiai ir senieji tikėjimai.
Šiame V. Martinkaus straipsnyje publikuotame 1940 m. žurnale „Gimtasai kraštas“, išsamiai aprašomas senosios klėties ir kamaros pasaulis: kaip buvo laikomi grūdai, kaip įrengiami aruodai, kur dėtas mergaičių kraitis, kokie saikai naudoti javams matuoti, kaip saugotasi vagysčių ir net aitvarų. Straipsnis leidžia pažvelgti į senąją sodybą ne kaip į pastatų rinkinį, o kaip į gyvą tvarką, kurioje kiekvienas daiktas, kampas ir paprotys turėjo savo reikšmę.
Klėtis ir kamara senajame Lietuvos kaime
Klėties ir kamaros reikšmė senovėje buvo kitoki negu dabar. Klėtis be savo tiesioginės paskirties, grūdų laikymo, vaidino ir šio laiko seklyčių vaidmenį: ten priimdavo šventadienį atvažiavusius svečiuosna gimines, subatvakariais jaunimas susimesdavęs pašokti, taip, kad klėtis buvusi lyg svetainė.
Kamara — tai sandėlis. Ten susidėdavo duonos kepalus, vienoj kertėj bulvės papiltos, įvairių rūšių javų, kampe girnos pastatytos. Kartais dar viena arba net ir dvi lovos, nes kamaroje visuomet iš senovės gulėjusios mergės.
Klėtis
Vidutinio ūkininko (20—30 ha) klėtis 7 X 5 sieksn., statyta iš balkių, naudojantis tik kirviu. Neaukšta apie 1½ sieksnio. Stogas šiaudinis su ilguom užuolaidom — pastogėm, beveik iki pat žemės. Sienoje nedideli du langiukai (kartais ir vienas). Durys žemos apie 1,20 metrų, uždaromos mediniu skląsčiu; tokio skląsčio raktas būdavęs vitrikas (šakaliukas su liežuvėliu).
Viduje grindys — kirviu tašytų lentų. Aruodai užtverti iš tašytų gegnių palei klėties šoną, nors būdavę ir klėties gale, bet tai rečiau, daugiausia klėties gale, laikydavo kubilus su įvairiais javais.
Aruodai buvo daromi 2 m pločio klėties šonu nuo vieno iki kito galo. Į grindis ir lubas įleisdavo 3 poras prieš kits kitą po du priešais mietus, jų tarpan dėdavo kirviu tašytas gegnes, iki 1,65 m aukščio. Toks aruodas buvo pertveriamas dar į daug skyrių: miežiams, rugiams, žirniams, avižoms ir kitiems javams. Vienuose skyriuose stovėdavę tos pačios grupės tik surūšiuoti, pvz., pirmos rūšies pirmlakai miežiai atskirame skyriuje, už jų blogesnės rūšies miežiai (gyvuliams nesenai pradėjo duoti grūdų bei miltų, seniau geruosius javus veždavo Mintaujon parduoti, o blogesnės rūšies pasilikdavo maistui); taip pat surūšiuoti ir kiti javai.
Be kubilų su grūdais (kuriuose laikydavę sėmenis ir kt.) klėtyje buvo laikoma ir kraičkubiliai, juose buvo dedamas mergaičių kraitis: įvairios drobės, milai, čerkesai, kilimai, iš pakulų ir vilnų austi, abrūsai, kaldros, poduškos ir žiurpkčiai (austi maišiukai, arkliams avižų pasiimdavę — prisipildavę žiupčius, važiuojant į didesnę kelionę). Mergaitėm kraičiai seniau buvę didesni negu šiais laikais.
Be kitų kubilų klėtyje visuomet laikydavę bačkas (saikai) ir puspūrius. Bačka padaryta iš medžio šulų su lazdos arba ievos 3-im eilėm medžio lankais, talpumo lygi dviem pūram. Vežant parduoti javus į Mintaują, visada saikėdavę bačkomis. Puspūris — iš tašytų lentų ketvirtainės formos iš šonų su rankenom. Bačką arba puspūrį pripylus, paimdavę strykį (kantuotas medukas) ir grūdus lygiai sulig bačkos ar puspūrio kraštais nubraukdave, kad mieras būtų tikslus. Klėtyje taip pat laikydavę ir mėsą, pakabintą ant kartelės palubų arba mėsos abrėje, iš rąsto išskaptuotoje. Pasieny stovėdavo lova (kartais ir dvi), kurioje gulėdavo visada iš namiškių, samdytas ar savos šeimos bernas. Vidury klėties — stalas ir aplink stalą keletas suolų.
Toks maždaug buvo bendras klėties vidaus vaizdas senovėje.
Iškultus javus, prieš pilant grūdus į aruodus, juos seikėdavę pūrais ir pūrų skaičių žymėdavę išpjaunant peiliu aruodo kraštan karpiukus: vienas pūras — vienas karpiukas. Supiltų į aruodus grūdų nebevėdindavę, nes jaujoje kulti javai būdavę sausi ir grūdai sudžiūvę.
Prie kūlimo ir pylimo į aruodus stovėdavęs dvaro pareigūnas — rikulys (jo kompetencijoje buvęs javų ūkio tvarkymas ir priežiūra), nes tais laikais pusę visų javų reikėdavę atiduoti dvarui. Tais atsitikimais žmonės griebdavęsi įvairių gudrybių; rikuliui tvarkant grūdų vežimą dvaran, vienas iš šeimos narių palįsdavęs po klėtimi ir atitraukdavęs kaištį, iš anksto po aruodu išdirbdavęs skylę ir ją užkišdavęs kaiščiu, pripylus tą aruodo skyrių pilną dėl dvaro, rikulys paimdavo tada savo žinion ir grūdus gabendavo dvaran, o tuo tarpu atitraukus kaištį, grūdai per skylę bėgdavo į iš anksto padėtą kubiliuką arba ant žemės paklotus maišus bei šiaip drabužius.
Pasitaikydavę, kad tokiom gudrybėm pasinaudodavę ir vagys, kurie dažniausiai būdavę iš pačių saviškių, pragręždavę iš lauko pusės sieną, arba grindis ir grūdus išleisdavę.
Vežant į malūną saikėdavę pūrais ir pildavę į labai didelius maišus, nes matą (mokestį už sumalimą) malūnininkas imdavęs grūdais, nežiūrint ar maišas didesnis ar mažesnis. Užtat pradėta vartoti tripūriai maišai, kai reikėdavę tokį maišą iš klėties išnešti į ratus, tai trys vyrai iš šalių sukibę nešdavo.
Vėliau maišai pradėjo mažėti, nes malūnuos už sumalimą pradėta imti pinigais už pūrą. Vežant į malūną, prie maišų birkas rišdavę tik tais atsitikimais, jeigu malinį reikėdavo palikti malūne ilgesniam laikui, nebūnant vėjo, bet jei malti tuoj gaudavę, tai birkų nevartodavę.
Važiuojant su grūdais į Mintaują, prieš važiavimą susitardavo 3—4 ūkininkai, padėdavę kits kitam susaikėti klėtyse į maišus grūdus, bačkomis ir susikrovę į ratus po 3—4 bačkas, išvažiuodavę.
Supylus grūdus į aruodus (rudenį iškūlus), šeimininkas savo ranka peržegnojęs, išbraižydavęs grūduose kryžius didelius ir mažus, grūdų dalį iš aruodo nupylus ar tai vežant parduoti ar savo reikalams sunaudojus, kryžiai vėl buvo šeimininko atnaujinami, nes tai buvusi vienintelė priemonė, kuri gelbėdavusi prieš aičvarus.
Grūdų aruoduose laikydavę įkištus į grūdus: sūrius, degtinę, kits ir pinigus slėpdavęs grūduose. Jei būdavo visuomet kryžiai rūpestingai laikų paženklinami, tai nei daiktai, nei grūdai niekuomet nežūdavę, bet jei kartais pamiršdavęs gaspadorius „ženklą kryžiaus švento“ padaryti, tai aičvaras įsisukęs tuoj pradėdavęs savo darbą ir grūdai pradėdavę nykti, sekti, laimė, jei gaspadorius pastebėjęs tai, padarydavo kryžiaus ženklą, tuomi užkirsdamas kelią tolimesniems aičvaro darbams. Daugiausiai aičvarus laikydavę latviai, bet nemažai jų turėję ir lietuvių ūkininkų. Aičvarus pirkdavosi (jų buvę galima gauti) Mintaujoj. Tik jis ne pas visus stovėdavęs, pas tuos labai mėgdavęs būti, kurie savo dūšią buvę velniui pardavę.
Aičvarai buvę pailgos formos lyg arklio uodegos ugnies masė, toks jis atrodydavęs lekiant ore, o nusileidęs į klėtį, virsdavęs juodu katinu. Jis savo šeimininkui, pas kurį stovėdavęs, prinešdavęs visokių gėrybių: grūdų, sviesto ir pinigų. Pamačius skrendant aičvarą ore, reikėdavę bėgti kokio nors trobesio pastogėn ir nusileidus kelnes, rodyti aitvarui pliką užpakalį, tada jis, jei ką nešdavęs, tai viską ten pat išvemdavęs ir pinigus ir grūdus, ką tik turėdavęs savyje. Bet jei kas pliką užpakalį parodydavęs ore, ne pastogėj, tai tas aptekdavęs utėlėm. Šios apylinkės senieji žmonės ir šiandien dar aičvarų buvimu tiki, tik stebisi, kur jie dabar esą pranykę.
Susirinkęs jaunimas, ypač subatvakariais, susimesdavęs tai vienon tai kiton klėtin pasišokti, nes klėtys buvo grįstos, o kitų trobėsių, kad pvz., ir trobos — asla buvo molio plukta.
Vaišėms padirbtą alų visada laikydavę klėtyje, nekartą ir pačias vaišes ten atšvęsdavę.
Laikui bėgant, kada pradėta statyti trobas erdvesnes, su grindimis, tai ir pasišokimai – nibrės persikėlė į gyvenamąsias gryčias, o klėtis liko savo tiesioginiai paskirčiai: grūdams laikyti ir įvairiems daiktams pasidėti vieta.
Prie klėties galo senovėje pristatytos mažiukės klėčiukės — bernams miegoti. Viduje buvo padėtos dvi, jei samdomi du bernai, lovos ir jų daiktai. Kitų ūkio įrankių bei daiktų bernų klėtelėj nelaikydavę.
Kamara
Joje stovėdavo girnos. Kamaros šone, prie jų įvairių grūdų kubiliukai grūdams laikyti bei miltams. Viename kamaros gale pastatyta lova (kartais ir 2 lovos, jei būdavo samdytos 2 merginos), kurioje gulėdavo mergė. Toliau milžtuvės — medinės karvėms melžti ir vandeniui nešti.
Kamaroj ruošdavo gyvuliam jovalą, laikydavo pieną ir kitus valgomus daiktus bei reikmenis.
Ugniakuras
Senovėje ugniakurai buvo įrengiami priemenėje. Vietą parinkdavo priemenės gale arba kerčioj. Sudėdavo akmenis ir juos apdrabstydavo moliais. Ugniakuras, arklio pasagos formos, jų būdavo įvairių: didesniųjų ūkininkų ugniakurai dideli, mažesniųjų — mažesni. Ūkininkų (15 ha savininkų) ugniakurai: akmenys mūryti su moliu, skylė kūrenimui 70×70 cm aukštis 35 cm, ugniakuro sienų plotis 40 cm. Kertėje karčių kryžavonės, ant kurių pakabintas katilas sukinėjamas. Kertėje centrinė kartis 1,20 m, nuo jos viršutinio galo eina į priekį viršutinė kartis 1,55 m, nuo šitos viršutinės eina kita kartis 1,15 m ilgio žemyn, kurios gale pritvirtintas geležis su kobiniu, ant kurio kabinamas katilas. Nuo pusės viršutinės karties iki pusės centrinės įdėta atrama apie 1 m ilgio kartis. Visą tą kryžavonę galima laisvai sukioti ant ugniakuro skylės ir nuo jos. Centrinė kartis pritvirtinta prie sienos taip, kad ji laisvai sukinėjasi, sukdama sykiu ir visą kryžavonę. Reikiant nuimti arba užkabinti katilą bei sukurti ugnį, kartys pasukdavo į šalį. Virš karčių prie lubų pritaisyta vėl kita kartis, kurios vienas galas įleistas sienon, kitas įkištas į ištaisyta lentgaly skylę; lentgalio galas pritvirtintas prie lubų. Šita kartis buvusi naudojama mėsos rūkymui. Sukurdavę ugnį iš kadugių, bet daugiausia mėsą rūkydavę įvairių šlamštų dūmais.
Tokių ugniakurų šioje apylinkėje dar yra pas ūk. Vaupšą, kaip aukščiau aprašytasis ir panašus tik didesnės formos be kryžavonės, pas ūk. Vaičiulienę Eleną Dargaičių km., Gruzdžių valsč.
Dabartinio laiko kaminai mūryti priemenėj (ugniakuro vietoj) iš plytų; juose vasaros metu verdamas valgis ir įvairūs jovalai bei bulvės kiaulėms ir kitiems gyvuliams. Kamine rūkoma mėsa ir kepama duona, nes duonkepio pečiaus anga įeina į kaminą. Žiemos metu, kiti ir vasaros, valgį verda kamaroje-kuknėj, ji sujungta su šildomu mūriuku (kuknės urvai), ir kuknės kaminas iš plytų išmūrytas virš namo stogo.
Seniau kamaroj kuknių nebuvo, taip pat nebuvo nei priemenėj kaminų, tik ugniakurai. Pirmiausia atsiradusios priemenės ir juose ugniakurai, paskiau, kamaros ir gyven. gryčios bei jaujos.
Atskirų klėtelių mergaitėms kraičiui laikyti nebuvę; kraičius laikę kraičkubily, kuris stovėdavęs bendroj klėtyj. Šio meto mergaičių kraičiai laikomi med. skrynioj, kaustytais geležiniais kraštais. Jų turinys: kaldros (storos antklodės), drobės lininės, milai, poduškos, abrūsai ir įv. pakuliniai — audiniai — drobės. Suknios, paltai, skrybėlaitės — laikomos šėpose klėtyje.
Žinių suteikė: Grigaitis Vincas 83 m. amžiaus ir Vaičiulienė Elena 45 m. amž., abu Dargaičių km. Gruzdžių valsč. gyventojai.
