Vaistinė taukė – iš pirmo žvilgsnio šiurkštus, patvoriuose ir drėgnose vietose atkakliai augantis augalas, tačiau už jo paprastumo slypi nepaprastai turtinga istorija. Liaudis ją vadino įvairiausiais vardais – kaulažole, agurkine, gajūne, gyvaluobe, tauke – ir kiekvienas jų tarsi atskleidžia vis kitą šio augalo savybę: kvapą, gleivingumą, gajumą, ryšį su kaulų gydymu ar žaizdų gijimu.
Šiame profesorės Eugenijos Šimkūnaitės straipsnyje vaistinė taukė atsiveria ne tik kaip senosios liaudies medicinos augalas, bet ir kaip botanikos, kalbos, buities bei atsargaus žolininkavimo tema. Autorė gyvai pasakoja apie taukės vardus, naudojimą maistui, pašarui ir gydymui, kartu primindama, kad net geriausiai pažįstamas augalas nėra nekaltas, jei vartojamas neapgalvotai.
Vaistinė taukė liaudies medicinoje ir kasdienybėje
Patvory ar panuovalyje kalasi standžių, šiurkščių lapų kuokštė, kalasi sparčiai, nepaisydama smulkesnių kaimynų. Taip ir jauti — ypata augs, gal ir biaurybė.
Ė, ne visada būna, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo.
Vietos sau tikrai neprašo, o pati pasiima ir, vieną kartą užsiveisusi, išnykt neketina. Iškasi, bet liko žemėje šaknies šapelis, it degtukas — ir vėl išaugo, sulapojo. Ir nemenką išauga, bet biaurybe tikrai nepavadinsi. Ką vardai sako! Ogi: agurkinė, bitutės sūpuoklės, devynmacė, gaduolė, lipčia, kaulinė, kaulažolė ir dar kaula… kaula… kaula… derinių dešimtys, dar kaštavola, kosiavola, sukatinė šaknis, taukė, volvolas, užkulynė. Botanikai tik vardu pavarde pasitenkino, vaistine tauke (Symphytum officinale L.) pavadino.
Nagi, ir tikslumas tų vardų, nagi, gražumas: patrink lapą, pakramtyk stiebą — tikru šviežiu agurku kvepia. Kai dar agurkai retenybė, gudri šeimininkė žino, kaip šaltus barščius paskaninti. Ir ne tik šeimininkė — ir geruose restoranuose agurko skiltelė salotas tik padabindavo, o sveteliai agurkines ir salotas šveisdavo iš taukės stiebų ir lapų, smulkiai piaustytų, pasūdytų ir dar gerokai patrintų! Dietinėse valgyklose taukės salotas be jokios nuodėmės duoda sergantiems skrandžio opa, padidintu rūgštingumu — jos tikrai labai praverčia. Taip gražiai opas sugydė, kad gajutės, gajutės ar gajūnės vardas prašyte prašosi.
Taukės žiedynas riestas, it seno avino ragas, botanikų riestuku vadinamas, anot žmonių — pati taukė avinragė. O ant to susirietusio stiebo kabo ilgi varpeliai, kartais balti, kartais palši, melsvi ir rausvi, būna ir taip (panašiai žiedų spalvą keičia ir taukės pusseserės ežeiniai, plautės, neužmirštuolės), kad jaunas žiedas rausvas, o senas — melsvas. Kabaliuoja tie varpeliai, o iš šono prikibusi bitė supasi. Tik ne pasilinguoti norėdama. Taukės žieduose apstu gero nektaro, bet ne kiekvienam jis skirtas, vainikėlis gilus, siauras ir dar penkiais šiurkštėliais dantėliais užtvertas. Bitės praskanda vainikėlį iš šono ir siurbia nektarą. Gudrios.
Sunkiau pasakyti, kodėl taukei devynių, kartais vyrų, kartais jaučių jėga priskiriama. Ar tai dėl to, kad ariama neišariama, raunama neišraunama, o gal ir dėl to, kad it galiūnas žadėtojas ligonis pagydo: plėšte iš ligos išplėšia. Sutrinta šaknimi skilusias puodynes lipdydavo, votis tvinkindavo, senstelėjusios gražuolės — raukšles naikindavo. Taukės gleivės tokios stiprios, kad prilipusias nors dantimis graužk. Užsiteps kokia gražuolė kaukę, o kai nusilupti reikia — luoba su gyva mėsa lupasi. Gal dėl to ir gyvaluobe vadinama, o gal ir dėl to, kad kantrioms, netinginčioms drungnu vandeniu numirkyti, sena oda tikrai kiek pajaunėja, atsigauna, raukšlės susitraukia. Taukės gleivėmis lipdo ir kitus vaistus, pavyzdžiui, sumaišo gleives su raudonaisiais pipirais, kadagio vaisiais, ajero šaknimis ar kitomis dirginančiomis ar skausmą raminančiomis medžiagomis ir prilipdo. Skaudžiai vietai tuoj palengvėja.
Kaulinės ir įvairių kaulinių derinių vardus galima visaip aiškinti: išdžiūvusios šaknies vidus balsvas, panašus į dramblio kaulą, o pati šaknis už kaulą ne minkštesnė. Bet greičiau tuo vardu pavadinta todėl, kad kaulų lūžiams gydyti vartota. Vartojo senovės žmonės (iš čia ir lotyniškas bei graikiškas vardas kilę) labai neseniai, dar ir mūsų tėvai vartojo: neniekino jos ir gydytojai. Mat, iš taukės šaknų padaryti tvarsčiai kietai sudžiūsta, labai gerai įtvirtina lūžį ir erzina žymiai mažiau, negu gipsinis tvarstis, netgi kiek rezorbuodamasis skatina gijimą. Rodos, geriau ir nenorėk. Bet taukė auga dirvoje, netgi trąšioje, ir čia stabligės mikrobas — ne retenybė, ne retenybė ir pūlinius sukeliantys mikroorganizmai. Kaip gerai beimk, sterilią ne visada turėsi. Be to, gipsinis tvarstis sukietėja beregint, taukės — džiūsta ilgai. Sutvarsčius gipsu, kaulogaliai neiškrypsta, tauke — gali išsiklaipyti. Vartoja taukę ir kaulams sunkiai augant, nuo sumušimų; sugrūsta taukės šaknim trinami ilgieji kaulai, kai stipri mažakraujystė alina. Taukės žolėje ir šaknyse yra tokių pat medžiagų, kaip ir embriono apvalkaluose, jos skatina kavernų užsitraukimą, augimą, kaulų čiulpų susidarymą. Grūstos ir trintos taukės šaknys maišomos su taukais, tepama sukamus sąnarius. Čia taukė tiek tereikalinga, kiek ir kiekviena tiršta košė — tik šilumą gerai laiko, sakytume, tokiam vaistui taukė ir per reta, ir per didelė prabanga.
Kramtoma taukės šaknis burnoje brinksta, didėja, volvoliuojasi, ir sunku volva, volvola ar kaštavolu nepavadinti. Niekada nepamirškime nei šio vardo, nei šios ypatybės — neatsargiai nurytas degtuko dydžio gabalėlis gali išbrinkti skrandyje į teniso sviedinio gumulą. Toks nei pirmyn, nei atgal, ir atsikratyti juo be operacijos labai nelengva. Valgomas taukės šaknis reikia labai atidžiai ir smulkiai sutrinti ar sugrūsti. Taukės šaknis ne tik kramtoma, bet ir išvirta (nors virta vaistams žymiai mažiau betinka) gleivėta, dėl to ją vartojo kisieliams, pasnikinių patiekalų užpilams, kartais ir košėms. Taukė gleivėta, lyg ir riebi, kai ilgais pasninkų mėnesiais žmonės valgydavo sausas pupas ar šutintas ropes, birią avižienę duoną — taukė buvo puikus pagardas, iš čia ir užkulinė, ir taukė.
Britų imperija garsėjo kiaulėmis: ne tiek pati Anglija, kiek Airija ją išgarsino riestasnukėmis. Taukė greit atželia ir yra vertingas pašaras ne tik gausumu. Jauni paršiukai, gaudami daug pašaro su augimą skatinančiomis medžiagomis, sparčiai auga, ilgai lieka jauni ir negreit riebėja. Mėsinių kiaulių augintojams labai vertėtų susirūpinti tiek žaliu pašaru, tiek ir taukės silosu. Beje, šis augalas tinka ir penimiems veršiams. Nepeikia riestiasnukės ir taukės šaknų.
Greta mūsiškės, vaistinės taukės plinta ir kaukazinė, žymiai stambesnė, šiurkštesnė. Pašarui ji tinka neblogai, turi ir nektaro, bet vaistams nelabai priimtina, turi ir vėmimą sukeliančių medžiagų.
Beje, ir vaistinė taukė, nors labai ją gyrėme, ne visada tinka. Jei opa ne piktybinė — tikrai padės, bei jei vėžys įsimetė — taukė netinka. Šis nepageidautinas įnamis sugeba pasiglemžti maisto medžiagas, sugeba pasiglemžti ir augimą skatinančias, auga sparčiau, negu šiaip augtų. Jei metastazių dar nėra, auglys išoperuotas, taukę vartoti galima, žaizda sparčiau gis. Tad nevartokime taukės geros kaimynės patarti, o pasiteiraukime gydytojo, ar tiks. Kad ir kaip gera būtų, net jei ir tinka, taukę vartojant reikia daryti pertraukas. Vasarą geriau vartoti stiebus ir lapus, mums labai praverčia ir kraujo brolis — chlorofilas, o šaknis į smėlį kaupe įkastas ar džiovintas pasitaupykime žiemai.
Nei lapai, nei šaknys patys neatsiranda, laukinės taukės tiek maža, kad, jei norime ją vartoti, pasisodinkime. Parinkime jai trąšią vietą (aišku, neužterštą, ne išvietės auksu tręšiamą, nes geriau tinka vartoti nevirtą, nedžiovintą, nešutintą, o „auksingose“ vietose draug su taukės šaknimis ir askaridžių kiaušinėlių prisirinksime). Geriau nuoliekį ar nuošalią, sėjomainon neįjungtą laukelį. Iškaskime puriai įdirbtoje žemėje 10—12 centimetrų gilumo duobes ir sudėliokime šaknies gabalėlius. Užberkime. Toliau tiek teturėsime rūpesčio, kad lapus skinsime, šaknis kasime. Rudenį pūdiniu ir kalio bei fosforo trąšomis patręšime, anksti pavasarį — salietros saują šliūptelėsime. Tik nemanykime, kad kartą pasodinę, lengvai atsikratysime. Auginant dideliuose — hektariniuose plotuose sodinti labai paprasta: kaip bulves į vagas sumėtyti, ir baigta. Geriau, jei prieš sodinimą šaknų gabalėlius susirūšiuojame pagal dydį ir „nykščius“ bei „degtukus“ sodiname atskirai, tada laukas būna lygesnis, jo dalys greičiau šaknų kasimui pribręsta. Kol labai jauna, vos augti pradėjusi, galima tarpueilius papurenti.
Kai taukė nelabai intensyviai naudojama, jai pakanka tokio pat tręšimo, kaip bulvėms, jei žolę šienaujame kelis kartus, pridėkime dar ir kultūrinės pievos davinį — tikrai atsipirks.
