Kraujažolė – vienas iš tų augalų, kuriuos dažnas esame matę pievose, pakelėse ar sodybų pašaliuose, tačiau ne visada susimąstome, kokią ilgą istoriją ji turi žmogaus gyvenime. Smulkiais baltais žiedais žydinti paprastoji kraujažolė nuo seno buvo vertinama ne tik kaip vaistinis augalas, bet ir kaip kasdienės buities, liaudies medicinos bei net senųjų tikėjimų dalis. Ji minima įvairių tautų pasakojimuose, naudota žaizdoms gydyti, arbatoms, užpilams, o kartais ir kaip prieskoninis augalas.
Šiame straipsnyje pažvelgiama į kraujažolę plačiau – ne vien kaip į paprastą pievų žolyną, bet kaip į augalą, lydėjusį žmogų nuo seniausių laikų. Tai priminimas, kad mūsų aplinkoje augantys augalai slepia daug daugiau istorijų, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.
Kraujažolė
Vienas iš suomių tautos epo „Kalevalos“ didvyrių, išmintingasis Veinemeinas, taip gydė žaizdą:
Pasiuntė į kalvą sūnų,
Tepalų daryt jį siuntė
Iš mažų žolės lapelių,
Iš kraujažolės žiedelių,
Iš medaus geltono lašo,
Iš varvenančio medučio.
/Vertė Justinas Marcinkevičius/
Ne tik Veinemeinas — kitame Europos gale graikų epo didvyris Achilas kraujažolėmis taip pat gydė savo karių žaizdas. Achilo garbei Karlas Linėjus net pavadino Achillea visą šių vertingų augalų gentį. Nuo žilos senovės žmonės barstydavo žaizdas džiovintų kraujažolių lapų milteliais arba tepdavo šviežiomis lapų sultimis. Tačiau tik visai neseniai mokslininkai nustatė, kad tuose smulkialapiuose lapeliuose esama alkaloido achileino, nuo kurio kraujas sukreša net greičiau negu nuo medicinoje tam tikslui vartojamo kalcio chlorido.
Kraujažolę (Achillea millefolium) gerbė ne tik Europos tautos. Šiaurės Amerikos indėnų irokų kalba kraujažolė vadinasi „žaizdų vaistu“. Kinijoje garbinama ir pas mus auganti pievinė kraujažolė — aukštesnė, su retesniu žiedynu ir ryškiais nekarpytais lapais. Kraujažolių stiebeliai nuo seno buvo vartojami burtams, anot „Permainų knygos“. Kinijoje sukurtos dar prieš mūsų erą. Pagal sudėtingą sistemą 50 stiebelių dėliojami iš krūvelės į krūvelę, kol lieka atitinkamas skaičius, pagal kurį suieškoma sentencija iš „Permainų knygos“. Dar Konfucijus tvirtino, kad tos sentencijos prasmė padedanti atspėti ateitį. Kalbama, kad ir šiame amžiuje, prieš priimdamas kokį nors politinį sprendimą, Kinijos vadovai konsultuodavosi su „Permainų knyga“.
Kraujažolės gerina kraujo apytaką, mažina skausmą, varo šlapimą, žadina apetitą, gausina žindyvių pieną, ramina ir t.t. Jų populiarumas dar labiau padidėjo, kai maždaug 1950 metais kraujažolių eteriniame aliejuje buvo aptiktas aromatinis angliavandenilis azulenas — tas pats, kaip ir ramunėlėse. Daug kur jau įkurtos pramoninės kraujažolių plantacijos tam azulenui gauti. Azuleno kiekis augaluose smarkiai skiriasi, plantacijoms atrenkami tik kraujažolių klonai, kuriuose azuleno daugiausia.
Kraujažolės turi tiek fitoncidų, kad jų nuoviras tinka naikinti visokiems amarams, blakėms, tripsams bei erkėms.
Kas nenori naudoti tripsams, gali būti neprošal žmonėms. Kraujažolė tinka kaip prieskoniai — jų jaunais lapeliais ne daugiau kaip po žiupsnelį galima paskatinti įvairias mišraines, sumuštinius. Pridžiovinus kraujažolių lapų ir žiedų, jų milteliais skanu pabarstyti sriubas, kepsnius.
Tačiau skaniausias bus kraujažolių gėrimas. 20 gramų džiovintų kraujažolių žiedų ir lapų 5–10 minučių pavirinkite trijuose litruose vandens ir palikite dar 2–3 valandas, kad pritrauktų, nukoškite. Supilkite dvi stiklines spanguolių sulčių, stiklinę medaus, gerai išmaišykite ir gerkite šaltą arba karštą.
