Viržiai – vieni iš tų augalų, kurie ne tik papuošia miškų pakraščius, smėlynus ir rūgščias pievas, bet ir sukuria ypatingą kraštovaizdžio nuotaiką. Kai viržynai pražysta violetiniais žiedais, atrodo, kad pati žemė apsigaubia švelniu, medumi kvepiančiu apdaru. Nuo seno viržiai buvo vertinami ne tik dėl grožio – iš jų gamintos arbatos, jie naudoti liaudies medicinoje, buityje, o kai kuriose Europos šalyse net siejami su senaisiais amatais ir kasdieniu kaimo gyvenimu.
Šiame straipsnyje į viržius pažvelgiama kaip į kuklų, bet labai turtingą augalą – žydintį, kvepiantį, bitėms brangų ir žmogaus atmintyje išsaugojusį senųjų žolynų pažinimo pėdsakus.
Viržiai
Viena iš pačių skaniausių arbatų, turinti stiprų medaus skonį, yra viržių, nuskintų jiems žydint.
Net skinti viržius — didelis didelis malonumas, nes platus žydintis viržynas — vienas iš gražiausių gamtos sukurtų paveikslų. Galima patikslinti — gyvų paveikslų, nes žydinčiuose viržiuose energingai darbuojasi bitės, drugeliai, visokausi vabalėliai. Galima dar pridėti — ir aromatingų paveikslų, smarkiai pakvipusių medumi. Nebereikalo žydinčių viržynų grožį ne kartą yra aprašę romantistai — nuo Ievos Simonaitytės iki anglų ir škotų literatų.
Viržai — rūgščių žemių ir drėgno oro augalai. Mokslininkai mano, kad viržiai negali augti kalkingame dirvožemyje, nes jiems būdinga mikorizė — simbiozė su grybais. O grybai gyvena tik rūgščiame, turinčiame daug puvenų dirvožemyje. Mikorizė būdinga visai viržinių šeimai, kuriai priklauso daug vertingų augalų — tai ir dekoratyvinė rododendras, ir visiems mums žinomos mėlynės, bruknės, spanguolės.
Mokslinis (Calluna vulgaris) viržių pavadinimas kilęs iš graikų žodžio kallyno — švarinti, šluoti. Mat senovės Graikijoje iš viržių buvo daromos šluotos. Viržių šluota dar ir šiandien riša Škotijoje; čia iš viržių šaknų dar drožiamos pypkės.
Škotija — liesų dirvožemių kraštas, be viržių ten maža kas savaime auga, todėl, jei tikėsime legenda tauta, gyvendusi Škotijoje dar prieš škotus, iš viržių darė sau alų. Šiaurės Vokietijoje viržius vartodavo pakratams, jais buvo dengiami stogai. Suomijoje viržiais šerdavo galvijus, o per badmečius žiedų primaišydavo į duoną.
Liaudies medicinoje viržiai buvo vartojami nuo inkstų ir šlapimo pūslės ligų, nervams raminti, nuo nemigos, reumato.
Viržių arbata skani ir viena, be jokių priedų, tačiau ją galima maišyti ir su kitomis žolelėmis. Arbatai tinka ne tik žiedai, bet ir šakelės, stiebai.
Arbatos mišiniui: po vieną dalį viržių žiedų ir erškėtrožių žiedlapių, dvi dalys žemuogių lapelių.
