Pagoniškos rugiapjūtės apeigos prasidėdavo ne nuo pirmojo pjautuvo mosto, o nuo maldos, aukos ir padėkos žemei bei derlių globojusioms dievybėms. Rugių laukas protėviams buvo ne vien maisto šaltinis – jame sprendėsi būsimos žiemos sotumas, šeimos gerovė ir pačios gyvybės tęstinumas. Todėl pirmasis javų pėdas būdavo nukertamas iškilmingai, aukuro ugniai patikimos grūdų pilnos varpos, o Perkūnui dėkojama už nuo ledų ir audrų apsaugotus laukus. Pjūtį užbaigdavo iš paskutinių varpų nupintas vainikas, dainomis parnešamas į namus ir pakabinamas garbingiausioje jų vietoje. Šiuose papročiuose susiliejo žmogaus darbas, dievų valia ir amžinas grūdo kelias – nuo žemėje pasėtos sėklos iki ant stalo padėtos naujos duonos.
Pagoniškos rugiapjūtės apeigos: maldos, aukos ir pabaigtuvių vainikas
Senovės lietuviai, būdami dideli gamtos garbintojai, kiekvieną svarbesnį laukų darbą — arimą, sėją ir javų pjūtį visada pradėdavo ir baigdavo su tam tikromis apeigomis. Tokiose apeigose būdavo maldaujama dievų palaimos javų derliui, aukojama geriesiems dievams, kad jie saugotų javus nuo nelabųjų dvasių gadintojų, piktiesiems dievams būdavo duodamos aukos, kad jie nekentėtų ir pikto nedarytų.
Senovės tikybos apeigų likučiai pastebimi ir šių dienų laukų darbų apeigose, nors jau daug kas labai pakitę ir sukrikščionėję. Rugiapjūtė, kaip pati pirmoji ir svarbiausioji javų pjūtis, būdavo pradedama su didesnėmis apeigomis negu kitos javų pjūtys. Prinokus javams, pjūties pradėti eidavo į lauką labai iškilmingai, džiaugdamiesi ir linksmindamiesi naujos duonelės sulaukę. Jeigu būdavo didelė šeimyna ar talka, tuomet pjūties apeigų atlikti kartu eidavo žynys arba kunigas. Nuėję parugėn, kur nors ant didelio šventakmenio paruošdavo tam tikrą alkavietę arba aukurą. Pirmąjį pėdą supjaudavo pats kunigas, o jeigu kunigo nebūdavo, tai vyriausiasis lauko šeimininkas. Supjovę pirmą pėdą, pamaudavo jį ant medinio smaigčio ir pastatydavo čia pat, padirvėje. Paskui užkurdavo aukurą arba alką, kuriame sudegindavo keletą javų varpų su visais grūdais. Taip padėkodavo Laimos ir Derliaus dievui už gerai užaugintus javus bei visų galybių dievui Perkūnui už išsaugotus laukus nuo ledų ir audrų.
Taigi meldė dievus, kad leistų tą derlių patiems sveikiems suvartoti. Kai javai būdavo visai menki, tuomet maldaudavo savo dievus, kad jie skalsintų duoną ir stiprintų kenčiančius badą. Po šių aukų ir maldų visa šeimyna pradėdavo javų pjūties darbą.
Baigę pjūtį, nupindavo iš javų varpų vainiką, kuriuo papuošdavo dailios mergaitės galvą, ir, linksmai giedodami, eidavo visi pjovėjai namo. Parnešę varpų vainiką namo, padėdavo jį ant baltos drobinės skraistės ir atiduodavo namų šeimininkui. Šeimininkas, priėmęs vainiką, pakabindavo jį garbingiausioje namų vietoje — užustalės krikštasuolėje. Paskui vaišindavo javų pjovėjus ir pjovėjas. Taip visi linksmindavosi džiaugdamiesi javų laima.
Nors šiandien trūksta smulkesnių žinių apie senovės javų pjūties apeigas Žemaičiuose, bet vis dėlto yra išlikusių dainų, kurios tatai aiškiausiai patvirtina. Štai 1865 m. Kvėdarnos apylinkės Veiviržėnų klebonas kun. Tamulevičius yra užrašęs tokią dainą, kurioje aiškiai pasakoma, kad po rugpjūčio dievui Ruginiui paupely, ant kokio ten kalnelio, būsią aukos smilkomos. Tokia toji daina:
Tu, oželi juodbarzdali,
Auk, auk, auk!
Dievuks mūsų tavęs
Lauk, lauk, lauk.
Paupely yr kalnalis,
Kur ugnelė, kaip žvaigždalė,
Dieną naktį smelk, smelk, smelk.
Ten Ruginis su Žvanginiu
Dievui ožius smaug, smaug, smaug.
Po rugpjūtį ir rugsėjį
Vesim tave juodbarzdalį
Ant to tai kalnalio,
Ant to tai kalnalio.
Kur Ruginis su Žvanginiu
Garbei, šlovei dievų mūsų
Ir tave pasmaugs,
Ir tave pasmaugs.
Nuotraukos ir tekstas Balio Buračo
