Rugiapjūtės pabaigtuvės – viena gražiausių senųjų lietuvių lauko darbų tradicijų, kurioje susipina darbas, apeiga, daina, vaišės ir pagarba duoną auginančiai žemei. Pabaigus pjauti rugius, iš varpų būdavo pinamas vainikas, jis iškilmingai parnešamas į namus, įteikiamas šeimininkams, o talkininkai sodinami už stalo ir vaišinami. Šis paprotys buvo ne vien linksma darbo pabaigos šventė, bet ir simbolinis padėkos ženklas už derlių, naują duoną ir laukų palaimą.
Šiame Balio Buračo straipsnyje aprašomos rugiapjūtės pradžios ir pabaigtuvių apeigos, pabaigtuvių vainiko nešimas, darbininkų vaišinimas, senosios dainos, užgėriai, regioniniai papročių skirtumai ir su rugiais susiję tikėjimai. Autorius gyvai parodo, kaip paprastas žemės ūkio darbas seniau virsdavo bendruomenės įvykiu, kuriame kiekvienas veiksmas turėjo prasmę – nuo pirmojo pėdo iki paskutinio vainiko ant stalo.
Rugiapjūtės pabaigtuvės
Senovėje visi mūsų laukų darbai būdavo pradedami ir pabaigiami su tam tikromis apeigomis. Buvusių senovėje lauko darbų apeigų ir papročių palaikai atsispindi ir šių dienų kai kuriose darbo apeigose, kaip šit: arimo ir sėjimo pradžios, mėšlavežio, šienapjūtės, rugiapjūtės, linaraučio ir kitų.
Senovės lietuviai javų pjūtį pradėti eidavo į lauką labai iškilmingai, džiaugdamiesi ir linksmindamiesi naujos duonos sulaukę. Jei būdavo didelė šeimyna ar talka, tai pjūties pradėjimo apeigas atlikdavo su kunigu* Kalvoje, kur nors ant akmens, paruošdavo aukurą. Pirmą pėdą supjaudavo pats kunigas, jei kunigo nebūdavo, tai šeimininkas. Supjovę pirmą pėdą, pamauna jį ant smaigčio ir pastato padirvėje. Paskui dėkoja derliaus dievui Pergrūdžiui, kad gerai javus užaugino, ir visų galybių dievui Perkūnui, kad apsaugojo nuo ledų ir audrų. Taip pat meldė dievus, kad leistų patiems sveikiems tą derlių suvartoti. Jei javai buvo menki, tai maldavo dievų, kad stiprintų kenčiant alkį ir badą. Visa tai darė degindami aukas ant akmenų. Po šių maldų visa šeimyna ar talka pradėdavo pjūties darbą. Pabaigę javus pjauti, nupindavo varpų vainiką ir papuošdavo galvą grakščios mergaitės, tada eidavo namo dainuodami. Šeimininkas pasitikdavo pabaigtuvininkus, kurie padėdavo varpų vainiką ant baltos skraistės ir įteikdavo jį šeimininkui. Šeimininkas, padėkojęs darbininkams už vainiką, pakabindavo jį ant gembės garbingiausioje vietoje — pirkios gale už stalo. Tuojau pradėdama pjovėjus vaišinti: visi geria ir valgo per visą naktį, linksminasi gerus šeimininkus garbindami.
*Apie tai rašo Daukantas „Būde senovės lietuvių“.
Tai taip buvo pas mus žiloje senovėje, bet šį tą panašaus kai kur ir dabar galima pamatyti. Prieš keletą metų rugiapjūtės pabaigtuvės keldavo kiekvienas ūkininkas, dabar to jau nebėra, o jeigu ir keliamos, tai jau nebe tokios kaip seniau.
Rugiapjūtė, kaip pati pirmoji javų pjūtis, buvo pradedama su didesnėmis apeigomis negu kitų javų pjūtys. Vienos gražiausių lauko darbų apeigų — tai rugiapjūtės pabaigtuvės, kurios kiekvienoje Lietuvos apylinkėje įvairiai atliekamos, nors apskritai visur labai daug kuo panašios.
Eidami į lauką rugių kirsti, visi darbininkai užtraukia seną sutartinę rugiapjūtės dainą:
Vai tu, rugeli,
Tu, žiemkentėli,
Ko tu sūbavai
Dieną naktelę?
Tu nebijojai
Šiauraus vėjelio.
Tik tu pabūgai
Jauno bernelio,
Jauno bernelio
Plieno dalgelio.
Supjovę pirmąjį rugių pėdą, parneša jį namo ir pastato svirno aruode. Tai daroma išreiškiant, kad jau šių metų duona įžengė į namus, todėl šiais metais jau bado nebus. Taip pat tai daroma, kad laumės ir aitvarai nenešiotų javų iš lauko.
Kai pareina iš lauko namo pirmą dieną rugius pjovę kirtėjai ir rišėjos, šeimininkė juos aplieja šaltu vandeniu. Paskui šeimininkė pasirūpina darbininkus kokiu nors netikėtu skanėstu — naujiena pavaišinti. Tai daroma, kad javų branda būtų didesnė ir per rugiapjūtę lietus nelytų. Taip daroma Žemaičiuose, o kai kur ir kitur.
Pabaigę pjauti rugius, suriša benkartu ar vadinamąjį babą didelį paskutinį rugių pėdą, kurio varpų susiskina ir pabaigtuvių vainikui pinti. Vienoje apylinkėje vienokios išvaizdos vainikai, o kitoje — kitokios. Ten, kur yra paprotys pabaigtuvių vainiką nešti užsidėjus ant galvos, paprastai pinamas apskritas vainikas. Jei vainikas nešamas rankoje, tada daromas jis su kokiu nors koteliu. O jei parneštas vainikas statomas ant stalo, daromas panašus į rugių gubą. Kai kur pabaigtuvių vainikai išdirbami labai gražiai, tokie laikomi ne vienus metus, kartais net į muziejų patenka. Dažnai pabaigtuvių vainiką dar papuošia darželio gėlėmis. Pabaigtuvių vainiką stengiamasi padaryti kuo gražesnį, kad gautų gerų dovanų ir šiaip, nes visi, stebėdamiesi gražiai padirbtu pabaigtuvių vainiku, paprastai giria nagingą vainiko pynėją.
Pabaigtuvių vainiką iš lauko parneša ne paprastai, bet su tam tikromis apeigomis. Vainiko nešėja paprastai viena gražiausių mergelių, pirmoji rišėja ar baro vedėja, kuri gerai moka pabaigtuvių dainas ir visas jų apeigas. Pabaigtuvių vainiko nešėja eina pirma visų darbininkų užsidėjusi vainiką ant galvos arba laikydama jį iškėlusi rankoje. Visi eina dainuodami tam tikrą rugiapjūtės pabaigtuvių dainą. Rugiapjūtės pabaigtuvių dainų yra gana daug, jos kiekvienoje apylinkėje skiriasi turiniu ir melodija. Čia aš pateikiu keletą pabaigtuvių dainų, kurios dainuojamos nešant vainiką iš lauko:
Dėkui Dievui, Ponui Dievui,
Jog saulelė nusileido,
Jog saulelė nusileido,
Mes nupjovėm tėvui rugius.
Mes nupjovėm tėvui rugius
Ir suskynėm į kvietkelį,
Ir suskynėm į kvietkelį,
Ir nupynėm vainikėlį.
Mes nupynėm vainikėlį
Ir uždėjom ant galvelės,
Ir uždėjom ant galvelės,
Ir parnešėm senam tėvui.
Arba tokia:
Nupjovėm rugius,
Išvaikėm kiškius,
Tai šiais meteliais
Jau bado nebus.
Priimkit, ponai,
Sunkų vainiką.
Tuščias laukelis —
Nieko neliko.
Kiek vainike varpų,
Tiek lauke gubelių.
O kiek pėde grūdelių,
Tiek rugių pūrelių.
Dzūkų pabaigtuvių vainiko nešėjų dainos:
Išeik, motula, an dvaro,
Išeik, širdela, an dvaro,
Oi motula mano,
Priimk močiulę mano,
Motula mieliausia!
Pascik pjovėjas nog baro,
Priimk rugių vainikėlį,
Priimk vainikėlį
Jaunų pjovėjėlių
Ilgai nevarginke.
Mes jau nuvargom an barelio,
Pailso mūsų kojos, rankelės,
Pjautuvai atšipo
Rugelius bepjaunanč,
Tankiausius begriėžianc.
Greičiau, motula širdžiela,
Išeik pascik pjovėjėlias,
Atkėlk vartelius,
Adaryk duralas
In aukštų klėtelį.
Iš Merkinės apylinkės, Raicininkų k.
Kada, dainuodami pabaigtuvių dainą, vainiko nešėjai ateina prie kiemo vartų, šeimininkai, išgirdę dainuojančius, išeina pabaigtuvininkų pasitikti. Vainiko nešėja, pasveikinusi šeimininkus, įteikia rugių varpų vainiką. Šeimininkai dėkoja už vainiką ir apdovanoja kokiomis nors dovanomis. Tuomet visus darbininkus sukviečia į trobą ir sodina už stalo. Stalo viduryje padeda rugiapjūtės pabaigtuvių vainiką. Tuo prasideda pabaigtuvių vaišės. Vaišinantis geriama už gerų šeimininkų sveikatą ir gerą javų derlių. Taip linksminamasi, valgoma, geriama, dainuojama ir šokama veik visą naktį. Iškilmingiausios pabaigtuvės keliamos, kada dirbama su talka.
Per pabaigtuvių vaišes pabaigtuvininkai gerdami ir linksminamiesi dainomis garbina didelį šeimininkų vaišingumą. Tai galime matyti iš šios pabaigtuvių užgėrių dainos:
Už gaspadoriaus sveikatą
Gersim alų su kvapą;
Gaspadorių turim gerą:
Pila alaus mierą gerą.
Už sveikatą gaspadinės
Išdykysim tris stiklines.
Gaspadinė jauna, greita
Neša sūrį, kojas raito:
Kas kam darbo, kas kamaroj,
Bile yra viso gero.
Gerkim, gerkim, uliavokim,
Gaspadoriam dėkavokim.
Kitose apylinkėse rugiapjūtės pabaigtuvių apeigos būna kiek kitokios.
Štai Šakių apylinkėje, pabaigus rugius pjauti, mergaitės nupina rugių varpų vainiką, papuošia jį darželio gėlėmis, ir neša visi jį, dainuodami pabaigtuvių dainą, iki pat kiemo vartų. Prie kiemo nutyla dainavę, kad šeimininkė nepaslėptų nuo pabaigtuvių vainiko išpirkimo. Pabaigtuvininkai eina su vainiku į trobą ir sveikina šeimininkę su rugiapjūtės pabaigtuvėmis. Tuomet šeimininkė turi išpirkti pabaigtuvių vainiką. Vainiką išpirkusi, šeimininkė visus talkininkus sodina už stalo ir vaišina gėrimais ir valgiais. Taip visi linksminasi iki švintant.
Papasakojo C. Kušlelkaitė
Krakių apylinkėje (Kėdainių apskr.) rugius nupjovus, mergaitės nupina pabaigtuvių vainiką iš rugių varpų. Vyrai nusipina ilgas pynes iš rugių šiaudų. Pirmoji mergaitė neša pabaigtuvių vainiką užsidėjusi ant galvos, o visos kitos, apsikaišiusios galvas laukinėmis gėlėmis, eina paskui. Vyrai neša ilgą šiaudinę pynę ir darbo įrankius. Taip eina visi dainuodami pabaigtuvių dainą. Parėję namo, pjovėjai suriša šeimininką šiaudų pynėmis. Šeimininkas iš ryšių išsivaduoja išsipirkdamas dovanomis, o šeimininkė turi išpirkti pabaigtuvių vainiką. Tuomet visi sėdasi už paruošto, gėrimais ir valgiais nukrauto stalo ir prasideda linksmos pabaigtuvių vaišės.
Papasakojo R. Zapolskaitė
Šaukėnų apylinkėje (Šiaulių apskr.), pabaigus rugius pjauti, viena seniausių rinkėjų nupina didelį rugių varpų vainiką ir parneša jį namo. Įėjusi į trobą, pasveikina: „Tegul bus pagarbintas…“ ir užklausia: „Ar laukiat svečių nebuvėlių?“ Namiškiai vienu sykiu atsako: „Laukiam, laukiam!“ Tuomet šeimininkams įteikiamas rugių varpų vainikas, vainiko įteikėja, duodama vainiką, pasako tam tikrą oraciją, kurioje išvardija visus rugelio žiemkentėlio vargus, džiaugsmus visų alkanų, sulaukusių šviežios duonos, sunkius darbus ir vargus rugių pjovėjėlių. Paskui paragina šeimininkus pasiruošti klojimus ir daržines sutikti svetį nebuvėlį — rugį. Pasakiusi oraciją, vainiko nešėja gauna iš šeimininkų dovanų. Tada prasideda pabaigtuvių vaišės, per kurias valgomi sūriai, sviestas, dėšros ir geriamas alus ar kokia gira. Jei yra muzikantas, ir pašokama.
Papasakojo senis Bartašius
Seniau pas mus buvo gana daug labai įdomių rugiapjūtės burtų ir prietarų. Nemaža tokių senovės burtų ir dabar galima sužinoti iš senų žmonių, nors jais dabar ir senieji žmonės gal nebetiki. Keletą įdomesnių tokių senovės burtų čia pateikiu:
- Dzūkijoje sakoma, kad, pamačius pirmą rugį žydint, reikia rugio žiedus suvalgyti, tada duona bus skalsi.
- Merkinės apylinkėje stengiamasi pabaigti rugius pjauti su saule, kad duona būtų baltesnė.
- Šiauleniškiai pasakoja, kad, jei kuriais metais rugių varpose yra daug skalsių grūdų, ir rugiai būsią skalsūs.
- Panevėžiečiai pjovėjai sako, jog naktį laumės raganos dalgį jodinėjančios. Kad jos nejodinėtų, reikia, prieš padedant nakčiai dalgį, pagaląsti su pustykle.
- Pasvaliečių buvo tikima, kad geresnį derlių galima gauti, jei, baigiant rugius pjauti, palieki nenupjautų rugių dideliam pėdui. Tada tuos rugius reikia išrauti su šaknimis ir surišti pėdan, sudedant varpas su šaknimis.
- Dzūkijoje geriant alų, girą ar kokį kitą gėrimą, vyras turi užgerti moterį, o moteris — vyrą. Tada, sako, kviečiai augs.
- Kai per rugiapjūtę eina viesulo sūkurys per rugių ar vasarojaus lauką, sakoma, jog tai einas iš Liepojos javų pirklių „gaspadorius“, apžiūrėdamas, ar geras javų derlius.
- Šiauliškis ūkininkas, pamatęs javų lauke sukuriuojant viesulą, džiaugiasi, sako, laimė einanti per jo lauką.
- Merkiniečių buvo tikima, kad, norint gauti gerą derlių, reikia, važiuojant pirmo rugių vežimo, pasiimti į ratus iš klojimo kokių šiukšlių ir išbarstyti jas lauke, kad parodytum, jog ne viską atėmei iš lauko.
- Panevėžiečiai, parvežę namo pirmą rugių vežimą, vieną pėdą užmeta ant jaujos. Tai daro, kad grūdų daugiau būtų.
- Kraudami rugius klojimo galan, į pirmąjį rugių pėdą įdeda duonos ir druskos, kad duona būtų skalsi.
- Kad klojime sukrautų rugių nekapotų pelės, į galą parvežamas iš lauko akmuo. Akmenį į vežimą įkelti ir iš vežimo iškelti turi atgalia ranka.
- Panevėžiečių tikima, kad pelės šiaudus kapoja tada, kai rugius kraunant, kas nors iš pirkios į klojimą eina valgydamas.
- Smilgiečių sakoma: jei, rugius kraunant, kas nors klojime valgo obuolius, tai pelės javus ėda.
- Panevėžiečiai, sukrovę rugius klojiman, įsmeigdavo į javus šermukšninę lazdą, kad aitvaras jų neišnešiotų.
- Žemaičiuose, sukrovus rugius klojiman, paskutinis pėdas uždedamas atžagariai. Taip daro, kad laumės rugių brandos neatimtų.
- Joniškėlio apylinkėje tikima, kad, eidamas iš jaujos, per kairį petį pažvelgęs, velniuką gali pamatyti.
- Dzūkijoje yra patarlė, pašiepianti nuskurdusius šlėkteles: „Pasipūtęs kaip šlėkcelė, rugius nupjovęs“.
- Dzūkijoje sakoma, kad, jei valgydamas barškinsi peiliu į stalą, badą parkviesi.
- Merkiniečių sakoma, kad iškultus rugius reikia pilti į nevalytą aruodą, ant likusių pernykščių grūdų, tada visados bus pilnas aruodas. Panevėžiečių tikima, jog, supylus javus aruodan, reikia javuose įbrėžti kryžių, kad aitvaras neišneštų.
Nuotraukos ir tekstas Balio Buračo
