Vaisių skynimas – svarbus darbas kiekviename sode, nuo kurio priklauso ne tik derliaus išvaizda, bet ir jo skonis, laikymasis bei vertė. Obuolius, kriaušes, slyvas ar vyšnias reikia skinti ne bet kada, o tada, kai vaisiai jau pasiekia tinkamą skynimo brandą, bet dar nėra pernokę. Per anksti nuskinti vaisiai gali būti kieti, raukšlėtis ir prarasti patrauklumą, o per vėlai palikti ant medžio – suminkštėti, prarasti sultingumą ar greičiau gesti.
Šiame straipsnyje aptariama, kaip atpažinti tinkamą vaisių skynimo laiką, kodėl svarbu atskirti skynimo ir valgymo prinokimą, kaip elgtis su vasarinėmis, rudeninėmis ir žieminėmis vaisių atmainomis. Taip pat primenama, kad vaisių nereikėtų nukrėsti nuo medžio – juos reikia atsargiai nuskinti rankomis, saugant kotelį, vaško sluoksnelį ir patį vaisių. Tinkamai nuskinti vaisiai ilgiau išsilaiko, geriau perneša pervežimą ir išsaugo gražesnę išvaizdą.
Vaisių skynimas
Norint, kad nuskinti vaisiai ilgiau išsilaikytų ir geriau perneštų pervežimą, labai svarbu parinkti tinkamas nunokimo laikas. Vaisių prinokimas galima padalyti į dvi rūšis: 1) skynimo prinokimas, t. y. tada, kai jau mes vaisius galime skinti ir 2) vartojamo prinokimas, kada vaisiai galima valgyti. Šie du prinokimo laikotarpiai labai ryškiai skiriasi pas obuolius ir kriaušes; pas kaulavaisius (vyšnias, slyvas, trešnes) jie sutampa, kitaip sakant, mes kaulavaisius skiname tada, kai jie jau tinka vartoti.
Dažniausia vaisiai skinami kiek anksčiau, prieš tikrąjį, galutinąjį (valgomąjį) nunokimą. Pasakyti skynimo, taip pat ir vartojimo nunokimo laiką sunku. Tas patiriama kiekvieno augintojo per ilgesnius bandymus ir pastebėjimus. Paprastai vaisiai esti skinami, kada vaisiaus kotelis lengvai atsiskiria nuo medžio ir pirmieji pavieniai vaisiai krinta ant žemės. Taip pat daug galima pastebėti ir iš vaisiaus spalvos: jis pasidaro bent kiek geltonesnis. Bet tai yra tik bendra dėsniai, esti daug išimčių. Pavyzdžiu, kritimas nuo medžių pusiau prinokusių vaisių atsitinka dažnai ir dėl to, kad medis kenčia nuo per didelės drėgmės.
Vasarinių atmainų obuoliai ir kriaušės skinamos negalutinai prinokę, nes pernokę, jie praranda skonį ir pasidaro miltingi. Todėl vasarinių atmainų vaisius reikia visuomet skinti keletą dienų prieš galutinąjį nunokimą. Tuo metu nuskinti vaisiai esti sultingesni ir ilgiau išsilaiko. Ne visi vaisiai ir ant to paties medžio noksta vienu metu. Vaisiai iš pietų pusės nunoksta greičiau, negu esantieji vidury. Todėl patartina ne visus vaisius iš karto skinti, kad likusieji galėtų nunokti ir išsivystyti. Šitoks skynimas pageidaujamas ir esti įmanomas daugiau skinant vaisius savam vartojimui. Šiaip vaisius parduodant didesnėmis partijomis šitoks skynimas esti sunkiau įmanomas. Kai obuoliai ir kriaušės primoksta, jų sėklos pajuosta. Taip pat ir pirštų paspaudimu galima nustatyti vaisių prinokimo laikas. Neprinokę vaisiai esti kieti. Jei paspaudus pirštais vaisius esti minkštas, elastingas, panašiai kaip guma, tai yra ženklas, kad vaisiai esti arti prinokimo. Pilnai prinokus vaisiui, jei paspaudžiame jį pirštu, įspaudas pasilieka žymus (matomas). Spaudimas vaisiams pirštais reikia daryti arti kotelio.
Prinokimo laikas tos pačios atmainos ne kiekvienais metais esti vienu ir tuo pačiu metu. Tai pareina nuo oro sąlygų įtakos (šilumos). Taip pat prinokimui nemažos reikšmės turi vieta ir žemės sudėtis.
Nuskinti obuoliai ir kriaušės ir tuojau valgomi nėra taip skanūs, kaip nuskinti prieš galutiną nunokimą ir kiek po to pagulėję.
Vasarinius obuolius skiname 3–8 dienas prieš galutinąjį nunokimą, rugpiūčio mėn. nokstančias kriaušes skiname 3–4 dienas prieš nunokimą. Rugsėjo mėnesį skinami vaisiai turi gulėti nuskinti iki vartojimo 4–8 dienas. Spalių mėn. skinti vaisiai laikomi apie dvi savaites, tada jie esti tinkamiausi vartojimui. Nenuskinti savo laiku obuoliai taip greit nesusigadina, tuo tarpu kriaušės, ilgiau kabodamos ant medžių, pasidaro kietos, praranda sultingumą ir malonų skonį.
Nustatyti tikrasis skynimo laikas iš vienų metų pastebėjimo negalima. Bendrai skynimo laikas pareina ne tik nuo pačių metų, bet taip pat ir nuo pavienių atmainų. Nuo perdaug ankstybaus nuskinimo vaisiai gauna negražią išvaizdą, pasidaro suvytę, raukšlėti ir kieti.
Vasariniai obuoliai skinami tiktai rytmečiais. Tuo metu nuskinti vaisiai turi geresnį aromatą. Per lietų nuskinti vaisiai atsiduoda vandeniu. Vėlybosios ir žieminės atmainos, kurias laikome tolimesniam laikui, reikia skinti sausas. Todėl ir skynimui laikas skaitosi geriausias ne anksti rytą, kada vaisiai būva dar rasoti, bet vėliau, vidurdieny.
Aišku ir kiekvienam suprantama, kad nuskinti vaisiai esti daug vertingesni, negu nukrėsti tiesiai nuo medžio. Juo vaisiai esti geresni, juo ilgiau mes norime juos išlaikyti sveikesnius, juo daugiau turime kreipti dėmesio į tinkamą jų skynimą. Mes žinome, kad vaisiai esti padengti plonu vaško sluoksneliu. Šis sluoksnelis apsaugoja vaisius nuo greito sugedimo ir apsikrėtimo ligomis, todėl, skinant vaisius, reikia kreipti daug dėmesio į tai, kad šis vaško sluoksnelis nuo vaisių nebūtų pašalintas.
Skinant vaisius reikia žiūrėti, kad vaisiaus kotelis nenulūžtų. Vaisius be kotelio atrodo visuomet blogiau. Ta vieta, kur vaisiaus kotelis esti prijungtas prie šakos, lengvai atsiskiria, tik reikalinga padaryti tikslų pasukimą. Neprinokę vaisiai sunkiau nuskinti su koteliu, kaip prinokę. Nėra reikalo skinant liesti vaisių, o reikia paimti tiesiai už kotelio, ir jį pasukus atitinkamon kryptyn, vaisius lengvai su koteliu nusiskina. Tuo būdu vaškuotasis vaisių sluoksnelis esti nepašalinamas.
Kriaušės, slyvos ir vyšnios turi ilgus kotelius, todėl nėra reikalo vaisių liesti. Obuoliai turi trumpesnius kotelius, todėl skinant tenka imti už vaisių. Imant vaisių nereikia jį imti pirštais, o imti visa ranka (sauja), nes tuomet nelieka įsispaudimo pirštais dėmių. Ilgais koteliais obuoliai skinami taip pat, kaip kriaušės. Trumpais koteliais obuolius skiname paėmę visą obuolį rankon ir sukdami jį į šoną. Skinant reikia elgtis atsargiai, kad nenulaužtumėm mažų vaisių šakučių. Dažnai matome po nuskintų medžių daugybę lapų ir smulkių šakučių; tai yra pasekmės netinkamo skynimo.
