Namų vaistinėlė iš gydančių žolelių nuo seno buvo svarbi lietuviškos buities dalis. Žmonės rinko, džiovino ir saugojo ramunėles, liepžiedžius, mėtas, šeivamedžio žiedus, kadagio uogas ir kitas žoles ne tik kasdieniam vartojimui, bet ir įvairiems negalavimams lengvinti. Tokia vaistinėlė buvo sudaroma iš to, kas augo čia pat – pievose, darželiuose, pamiškėse ar prie namų, todėl ji liudija seną, praktišką ir artimą žmogaus ryšį su gamta.
Šiame tekste pateikiamas senas straipsnis apie gydančias žoleles, išspausdintas lietuviškame Karaliaučiaus laikraštyje „Keleivis“, kurį 1849–1880 m. leido ir redagavo kalbininkas, lietuvių kalbos puoselėtojas Fridrichas Kuršaitis. Straipsnyje atsispindi XIX amžiaus vidurio Prūsijos lietuvių požiūris į namų vaistinėlę, augalų rinkimą, laikymą ir vartojimą.
Tekste minimos ramunėlės, liepų žiedai, šeivamedis, mėtos, kraujažolė, puplaiškiai, bitkrėslės, kadagiai ir kiti augalai, anuomet laikyti naudinga namų vaistinėlės dalimi. Kartu primenama ir svarbi atsargumo mintis: ne visos žolės tinka savarankiškam vartojimui, o stipresni ar nuodingi augalai turi būti naudojami tik išmanančių žmonių nurodymu.
Straipsnio kalba palikta senoviška, o laužtiniuose skliaustuose pateikiami retesnių tarmybių, skolinių ar šiandien mažiau vartojamų žodžių paaiškinimai.
Namų vaistinėlė iš gydančių žolelių
…Mažą skaitlių tų gydančių žolelių mes prieš tą arba kitą ligą, tačiau ir be daktaro padavadijimo [nurodymo] vartoti galim. Gerai todėliai, kad mes tąses pažįstam ir tųjų užtenkantį zapostelį [atsargėlę] tikru čiesu susirinkę savo namuose prisilaikom, ypačiai žiemai, kuriame čiese žemė juk savo dovanų skarbnyčią [puodėlį] užrakinusi laiko. Beveik visos tos naudingos žolelės be jokios mūsų proces, be sėjimo, be aplaistymo, visur aplink mus ant lauko auga. Mums te reikia jas imti, parsinešti, išdžiovinti, pasikavoti [pasidėti], nuog apdulėjimo bei supelėjimo apsaugoti, tai mūsų namų aptėkelė gatava. Džiaukis ir dėkavok savo dievui, jei tu per mielą metą ir iš savo paties aptėkos nieko ne privalai, ale juk nemažas bus tavo džiaugsmas ir tada, jeigu tu tokiu savo skarbu [lobiu] kitam, bene tavo kaimynystei, pagelbėti galėjai. Naujame pavasaryj parėjus ir šviežias žoleles į namų aptėkelę susirinkavus, mesk senąjį zapostą šalin, neša tas geriausią savo sylą jau yra pametęs.
Didžiai naudinga žolelė yra visų pažįstamoji, kone ant kožnos dirvos augančioji remunikė arba remunėlė [ramunė], kuri savo saldžiuoju skaniu kvapu nuog šunramunės lengvai atskiriama. Kvepiančių remunikių žiedų zopastą, sudžiovintą ir popieriniam zakelyje [maišelyje] pakavotą reikėtų kiekvienam savo namuose turėti, ogi jau ir todėl, kadangi liekoriui [gydytojui] jų vartojimą paliepus nereikia tašes už brangius pinigus iš aptėkos nusipirkti. Ale tu ir be daktaro kartais prieš šiokias arba tokias pry-puoles [negalavimus] tomis gali išsigydyti.
Su javų klymėmis [sėlenomis] sumaišius ir į marškoną krepšelį įdėjus, ant putmenų [pabrinkimų] drungnos uždėtos labai mankštinančią [minkštinančią] ir gėlimą ištraukiančią sylą išrodo. O puolamoj [sergant nuomariu, epilepsija] ligai, prieš gyslų traukimą, prieš piktą gumbą bei vidurių suskydymą remunikų tijė [arbata] labai gelbsti [tinkanti], kartais ant vietos mačijanti yra. Neimk tokiai arbatai per daug žiedų, tik tiek, kiek tu trimis pirštais lengvai apčiuopti gali, ir užpilk ant tųjų keletą tasikių [puodelių] verdančio vandens: po geros valandos tu nusunktąją drungną tiję [nuovirą] mažumėlį cukoriaus užsikąsdamas gali gerti.
Tiekiaju skanią, o prieš užkimusį kaklą mačijančią arbatą iš liepos žiedų, kuriuos susirenkant ne reikia peržydėti, bet tikt vos pražydėti duoti, tu taipjau lengvai bei pigiai pasitaisyti gali.
Gydant sylą randas iš šeivamedžio [arba bezdžių] žieduose. Tije, iš tų pataisyta bei šiltoka įgerta, veikia visą kūną labai prakaituojantį padaro, siurpulius bei virpėjimą, po kokio norint [nors] susišaldymo prisitraukus, pravaro ir tomi kitas sunkesnias pry-puoles [negalavimus] išvengti duoda. Bet ir uogas šeivamedžio namų liekarstvai tinka, iš tų išvirtoji tyrikė arba kreida [putėsiai] ne tikt prakaitą išvaro, bet ir sukietėjusius sklyvį [skrandį] paminkština. Kaip puikiai žyd vasaros laike mūsų šeivamedis, geltonokais jo žiedais lyg aplokotas ir lyg sakydamas: imkit abiem rankom nuog šito mano liekarstvos skarbo [vaistų lobio]!
Retai ant laukų randamos, ale tarp kitų kvietkų daržuose auginamos yra skaniai kvepiančios, burnoje kamtaru [kamparu] atsiduodančios, tikrosios mėtos arba kitur mėros vadinamos. Jų syvas [sultys], lapelius bekramtant, burnoj ypatišką jautimą, lyg šalčio, išprovija [suteikia], o ant to jos yra geriausiai pažįstamos. Iš tųjų pataisytoji tijė [arbata] taip jau labai geri vaistai papumpusiam skilviui [subrinkusiam skrandžiui], prieš pilvo skaudėjimą bei gyslų arba sąnarių sutraukimą yra. O ypačiai koleros ligai besmarkaujant ne turėtų nei jokiuose namuose stoka tokių mėtų lapelių būti.
Skilviui susipustijus [sutrikus] esant ir valgio priimti nenorint, arba ir spaudimą ant pryširdies [paširdžiuos] bejaučiant bei ne skaniai atsirūgstant, mums mėtelės, sravžolės [kraujažolės] bei puplaiškai ant geriausios liekarstvos paslužija. Su viena tase [puodeliu] tijės iš anų naudingųjų žolikių [ar iš tų vienos, ar iš visų trijų podraugiai] patai sutos, tų pigiai, veikiai bei lengvai didelį nesmagumą ir kažin kokią kitą didesnę bėdą nusikreipti gali. Mėtylės patankiai arti daržų liub [mėgsta] patvoriuose augti. Visas želmuo nuog viršaus iki apačios labai kartus yra, o žiedai, kuriuose už lapelius daugiaus gydančios sylos randas, o kurios ir kūdikiams dėl kirmėlių duodamos, smarkų kvapą tur. Sravžolė [kraujžolė] augimui mėgsta aukštokas sausas vietas. Ji daugybę baltų arba raudonokų žiedų neša; jos lapeliai labai smulkūs yra, o jų kartusis syvas liub ir prieš išbalėjimo [išblyškimo] ligą mačyti.
Puplaiškai, kurie taipjau kartų syvą tur, ale nei maž givircams [aštrus prieskonis] neatsiduoda, iš viršaus dėl jų trijų lapelių dobilams prilygsta, auga ant drėgnų pievų ogi ir pat vandenyje. Kartusis iš šitos labai puikiai žydinčios žolikės išspaustasis syvas — jau daugiems yra šaltąjį drugį pravaręs. Sakoma, kad to syvo reikiant rytmetyje pirm krėtimo ant tuščio gyvato [nieko nevalgius] gerti. Mažam puodelyje suvirintasis syvas daugiaus mačija, ne kaip po visam žalias įgertasis. Bitkrėslių žiedai taipjau mačijami kaip ir užaugusiems prieš vidurių kirmėles tinka. Daugiaus rods prieš tą ligą mačija ciberžolės [citvarinis kietis, turįs santonino], kurios ne prie mūsų auga, bet iš šiltų žemių pareina, ale kožnoj aptėkoj gaunamos yra. Tąses tu ir be liekoriaus pridavadijimo [nurodymo] nusipirkti ir dėl paminėtos slogos [ligos] pagal mierą vartoti gali.
Ne užmiršk savo namų aptėkėloj ir kadagio uogų, o jei galima ir jo šaknų prisilaikyti. Iš šaknų pataisytoji tijė bei kreida [putėsiai] arba tyrikė, iš gerai išsirpusių uogų išvirta, daugiems yra prasidėjusį kaulų gėlimą apstabdžiusi ir prieš vandens ligos arba vandens žalo [vandenligę, vandenę] mačijusi. Šita liekarstva ypačiai tame savo gydančią sylą išrodo, kad ji smarkiai prakaitą bei kitus drėgnumus, kūne apsirgusiojo per viršų esančius, išvaryti įveikia.
Jei tavo kosulys ne per daug sunkus, apnikęs laiko, arba kad užkimimas tavo kaklą vargin, tai tu tankiai ir be liekoriaus sulpėjimu [šilpdymas] saldžiojo medelio, kursai pigus ir kožnoj aptėkoj gaunamas yra, gali išsigydyti. Prieš tą pačią slogą [ligą] mačija taipjau ir juodasis lakricas arba (kaip Vokietijoj liub sakyti) meškos cukorius. Salmedis arba saldusis medelis ne prie mūsų, bet šiltesniose žemėse, kaip antai Italijoj bei Ispanijoj auga be jokio žmonių prikavojimo [globojimo]. Ale pietinėj Vokietijoj šis naudingasis želmuo, [žalumynas], kurio vaisius ankštys su apvaliomis sėkliukėmis yra, daržuose tamp auginamas. Visi jo dalykai saldumą tur, bet labiausiai piršto storumą turinčiosios šaknys. Iš tųjų išspaustieji ir tirštai suvirintieji syvai yra ans saldusis juodasis lakricas arba meškos cukorius. Prisilaikyk, jeigu atstu nuo aptėkos gyvendams, reikalui sau bei saviškiams ir šiedvi liekarstvi savo namų aptėkelioj. Tąses į karštą vandenį įdėjus, gerai atvirinus ir mažumą kampotųjų žvaigždanyžių [vokiškai Sternanis] [anyžiaus] pridėjus jos dar juo labiau prieš kosulį ogi ir prieš sunkumą dideliai prideringos yra.
Ale durnaropes, kurias ir pomėčio ropėmis vadinti liub drignės bei dyglio žoles [dygiažoles] o ypačiai vėmimo riešutus [grýbukus arba cilibukus] [cinciberą] bei visas kitas nuodų žoles laikyk atstu nuog savo namų aptėkelios. Tąsos be liekoriaus pavelyjimo bei pridavadijimo lodant neivalgyk arba neįgerk į savo kūną, nes tau didiai iškadingos pastoti gal. Noprosnai arba ant iškados [žalos] ir jas pons dievs nėra sutvėręs, rankose išmanančio liekoriaus bei aptėkininko iš jų labai naudingos gydymo žolės pastoja, ale tu pats neišmanai, kaip, kada ir kiek jų reikia vartoti. O daug žmonių dėl tokio nežinojimo tokioms nuodingoms žolėms, kitų neišmanančių privelytoms [pasiūlytoms], yra kūnui bei sveikatai didelę iškadą pasidarę. Be baimės tu tokias pavojingas žoles taigi vien pagal rodą patyrusio liekoriaus tegali priimti, šeip ne. Ale tarp sergančių daugumas tokių žmonių randas, kurie nuog daktaro nieko ne nor girdėti, jie tuom neįssitik ir veikiaus vierija ką jiems bile koks neimanąs žmogus įkalb, ir ger, ką kas suvirinęs yra. Kiti vėl vos apsisukę, dėl menkiausios priežasties prie daktaro bei į aptėką bėga: tiems neužtenka, jei daktars tikt maž tos liekarstvos teužrašo, o bene ir kartais sakydamas: ak, dėl tos ligos nei jokių žolių ne reik, tu išgysi ir be tų. Tie pyksta ant tokio išmintingo vyro, kurs gerai su jais mislija [jiems gero nori]. Jie tokį liekorių beveik per neišmanantį arba per nesusimilstantį laiko. Ale šis savo ištarimu bei pridavadijimui [nurodymui] be žolių arba su menku mažumėliu tųjų apsigelbėti, geriausią priežastį turėjo. Ir geriausioji liekarstva per mierą vartota arba nuoprosnai nuryta, bei jokia gėrybė nėra, bet veikiau iškadinga pastoti tur. Giliukingiausias [laimingiausias] ligonis yra tas, kurs be jokių žolių sveiks pastoti gal. O mūsų mieliausysis sutvertojas su aukštaja savo išmintčia į mūsų kūną tokią sylą įdėjęs yra, pagal kurią sutrikintoji sveikata savo čiesu [laiku] ir be liekarstvos atsitaiso. Mes sakom: tai yra notūros [organizmo] gydančioji syla, kuri mūsų kūne gyvena. Tasai liekorius, jei reikiant, savo žolėmis prigelbėti gal, ale jis tąja ne tvanu kažin kokių smarkių gėralų pasilpnyti arba ne numarinti tur. Todėl išmintings, patyręs liekorius savo ligoniems tikt menkai ir mieringai prideringųjų žolių vartoti te paliepia, o už tai jis garbės bei dėkavonės verts yra.
Ale dabar žydėjimo čiesui priėjus, neužmiršk sau namų aptėkelę įsitaisyti ir ne pasivėluok dėl susirankiojimo žoles bei lapelius imk, kol dar šie jauni, o jų pumpurai bei žiedai dar ne išaugę yra.
