Trys Hederos – šilingė, gebenė ir tramažolė – iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tik kaip senų vaistinių lentynų ar botanikos žodynų painiava. Tačiau už šių vardų slypi kur kas įdomesnė istorija: skirtingi augalai, skirtingos jų savybės, žmonių tikėjimai, gydymo bandymai, klaidos ir atsargumo pamokos. Vienas vardas kadaise galėjo reikšti ne vieną augalą, todėl supainioti buvo lengva, o tokia painiava kartais turėjo ir rimtų pasekmių.
Šiame Eugenijos Šimkūnaitės straipsnyje, publikuotame 1971 m. žurnalo „Mūsų gamta“ numeryje, pasakojama apie tris augalus, vaistinėse siejamus su Herba Hederae vardu: šilingę, gebenę ir tramažolę. Autorė jai būdingu gyvu, kandžiu ir įtraukiančiu stiliumi atskleidžia, kuo šie augalai buvo laikyti naudingi, kodėl kai kurie jų pasitraukė iš vaistinių, kokių pavojų kėlė netikslus vartojimas ir kodėl augalus pažinti reikia ne iš nuogirdų, o atsakingai.
Trys Hederos: šilingė, gebenė ir tramažolė
Vaistinių lentynose jų būta trijų: Herba Hederae palustris /aug. Lysimachia nummularia L./, Herba Hederae helicis /aug. Hedera helix L./ ir Herba Hederae terrestris /aug. Glechoma hederacea L./.
Šilingei buvo skirta sunkų, net kraujoplūdžius sukeliantį kosulį lengvinti, sutrikusias kepenis gydyti, pakilusį pyktį bei įniršį malšinti, linksminti ir ne itin padoriose raganų bei velnių puotose dalyvauti.
Mat, šilingėje yra saponinų, jie palengvina atsikosėjimą. Ir tulžies išsiskyrimą ji kiek skatina. Žinia, kai kepenis diegia, nei straksėsi, nei linksmas būsi. O kai diegliai praeina — ir nuotaika pagerėja, ir pyktis prapuola. Taigi čia lyg ir nesumeluota. Tačiau jokių narkotinių medžiagų šilingė neturi. Nežinau, buvo ar nebuvo raganų, bet tikinčių, kad raganų yra, tikrai buvo, ir ne tik tarp tų, kurie „dorą bei tikrą tikėjimą“ saugodami, raganas laužuose sviesdavo, bet ir tarp tųjų, kurie norėjo raganomis ir raganiais būti, jų puotose dalyvauti. Tai buvo ir tepalų, ir gėrimų, raganų sueigoms lakinančių. Ir tuose burtvaistėse šilingė visada būdavo. Mat, nei kvaišinančių, nei svaiginančių medžiagų pati neturėdama, stipriais saponinais padėdavo tokioms medžiagoms greičiau iš žarnyno į kraują prasiskverbti, smegenis pasiekti. Tad ne taip jau pameluota ir šiuo atveju. Būta ir prietaro, kad šilingės vainiką užsidėjusi mergina galinti bet kokį vyrą prisivilioti. Gaila, kad nešnekėta apie šilingėmis vainikuotus vyrus, būtų įdomiau, nes bet kokį vyrą prisivilioti — visada niekų darbas.
Iš vaistinių lentynų pelkinė šilingė pasitraukė pirmoji. Gal ne tiek dėl raganiškumo, kiek dėl tų erzinančių saponinių medžiagų, kurios ir žarnyne, ir kraujagyslių sienelėse nemalonumų pridarydavo. Išnyko taip seniai, kad reta kur jos pėdsakus beužtiksi.
Kitaip susiklostė gebenės likimas, beveik priešinga linkme nusidriekė. Jai ne linksmintojos, o ramintojos, ilgesio žadintojos vaidmuo teko.
Buvo vienuolynai, aukšti mūrai, storos sienos. Už tų storųjų sienų neretai nuo priešo antplūdžio, nuo persekiojimo buvo galima pasislėpti, už jų buvo ir mokslo židinių, bei dideli ir maži karai siautėjo, už vienuolynų sienų išliko ir meno vertybių, ir unikalių knygų.
Bet už vienuolyno sienų, tylioje celių rimtyje, galima buvo ir nusibodusia meiluže, ir politinį konkurentą paslėpti. Daug kam ir ne savo noru sunkūs vartai užsiverdavo. Jei valdovo valia galima buvo uždaryti, tai niekieno valia negalima buvo šių tremtinių jausmų pažaboti. Ne vienas samokslas, ne viena intriga tarp vienuolyno sienų subrendo. Toli gražu ne visada ramu buvo už storų aukštų sienų. Ir šiandien nebežinia, kam ir kada pateko į akis gebenė. Labai greit buvo pastebėta, kad geriantieji gebenės nuovirus tampa itin ramūs, netgi romūs. Ir visai nebetenka stebėtis, jei vienuolynų kiemų skliautus ir skliautelius apipynė gebenės.
Vedybos jungdavo valstybes ir valdas, vedybos jas ir skirstydavo, tik labai retai vedybos sujungdavo mylinčias širdis. Neretai kietakakčiui smagios rankos žaliūkui turinyje tekdavo trapi svajinga nuotaka, kuriai būtų patikęs lyriškesnis jaunikis. Netrūko ir atstumtųjų jaunuolių, netrūko ir nuotakų, kurių jaunikiai atsisakė dėl didesnio kraičio. Taip dalykams besiklostant, būta ir liūdnų meilės dainų bei dainių, būta ir beviltiškų įsimylėjėlių. Liūdėti ir padėdavo gebenė. Begeriantieji jos nuovirus ramūs būdavo, iš liūdesio net skaidriai išblyškę, neretai ir alpdavo, it šalnos pakastos gėlės nuvysdavo. Tad nesistebėkime, jei gebenės apvijo mylimųjų ar ir šiaip brangių asmenų antkapius. Nesistebėkime, jei rasime gebenę ir romanų ar apysakų puslapiuose, ant nelaimingai mylėjusiųjų kapų.
Gal ir ne taip lengvai suvoktume, kodėl gebenė gan trumpu laiku, per metelius kitus sugeba ne tik nuraminti, bet ir numarinti, jei gebenės nebūtų skirtos ir kiek pikantiškos ramintojos pareigos.
Ano laiko madų ir higienos lygis itin tiko lėtosioms. Jei kokia ir dienos švieson išvėliodavo, nieks iš gėdos nedegdavo. Anaiptol, kilmingosios damos nesiojo ant brangių grandinėlių pasikabinusios dramblio kaulo ar tauriųjų metalų lenteles ir plaktukėlius šešiakojėms traiškyti. Kronikininkai užrašė, kiek utėlių pintinių surinkta nuo bemirštančio Pilypo Gražiojo (II-jo), Ispanijos karaliaus. Net jei pintinės ir nedidukės, grakščios buvo, sutikime, pėstijos būta tikrai karališkos.
Lėtųjų giminė veiklos sferoms pasiskirstė — vienos drabužiuose, kitos garbanose įsikūrė, dar kitos trumpais šiurkščiais plaukais apaugusias vietas pamėgo. Kam teko su visom trim rūšim susipažinti, teigia, kad pastarosios esančios visų neramiausios, visų įkyriausios. Jų buveines ir plaudavo gebenės nuovarai. Iškart ramiau pasidarydavo. Saponinai nutirpdydavo kiaušinėlius nuo plaukų, su puta ir pačias utes nuplukdydavo.
Saponinų esama įvairių. Vieni tik sekreciją padidina, atsikosėt padeda, padeda ir, chalvą gaminant, riebalus su cukrumi sumaišyti. Yra ir aštrių saponinų, kurie, į organizmą patekę, ištirpina eritrocitus (raudonuosius kraujo kūnelius) ir sukelia mirtiną mažakraujystę. Šiandien sunku pasakyti, ar nurimę vienuoliai ir nelaimingi įsimylėjėliai buvo nežinojimo auka, ar vartojo gebenę, žinojo, kad žudo ar žudosi, ryškių pėdsakų nepalikdami. Vargu ar besužinosime. Tik senybė žmonių pastabų būta, sunku patikėti, kad nežinojo, ką darą. Per tuos hemolitinius saponinus gebenė ir iš vaistinių lentynų išnyko. Tiesa, dar ne taip seniai ir visai moderniose farmakognozijos vadovėliuose užtikdavome jai skirtą sakinėlį: „Tapo nebemadinga“, „Atmesta“, „Pelyntai užmiršta“.
Galėtume ir mes ją užmiršti, jei, supainioję Herba Hederae su augalu Hedera, botanikos žodynuose ar vadovėliuose nužiūrėję, kad po Hedera rašoma helix, į receptus nebūtų atkeliavus Herba Hederae helicis jau su kita paskirtimi. Aišku, vaistinėje tokie receptai negaminami. O rūpestingiems tėveliams būtinai Hederos reikia. Ir kenčia jiesios draustinis, Kamšos miškas, kur mūsiuose labai reta gebenė, deja, ne labai akylai saugoma. Reikėtų tokiems tėveliams įkrėsti už gamtos žalojimą, dar daugiau reikėtų krėsti už vaikų galabijimą. Šovė mamytėms į galvą, kad reikia duoti tiek lapų, kiek vaikas turįs metų, dosnesnieji net mano — kiek mėnesių. Iš tiesų, jei Hedera — gebenė tiktų kvėpavimo takų ligoms gydyti, tai suaugusiam žmogui parai pakaktų vieno vidutinio lapo. Vaikams reikėtų 12—14-tosios dalies. Gebenės hemolitiniai saponinai veikia lėtai: inkstų uždegimas, mažakraujystė išryškės po pusmečio ar kiek vėliau. Ką tada tėveliai ir mamytės kaltins?
Ir labai nedideles gebenės dozes vartoja vaikai dažnai išauga lytiniai nesubrendėliai. Tai buvo žinoma Mažojoje Azijoje ir naudojama specialios rūšies sugulovėms ir nebrendėliams vyrams (dainininkams, sugulovams) išauginti.
Dvi Hederos dingo iš vaistinės lentynų. O trečioji? Ilgokai buvo primiršta, nebent mūsų kaimynai baltarusiai, matyt, iš mūsų pasiskolinę ir pačią žolę ir jos vardą „budra“, vartojo lėtiems snūdums gydyti. Išties, tramažolė didina kraujospūdį ir neblogai pagelbšti tiems, kam šis sumažėjęs. Ir ne tik snūdžius budrinti tramažolė teko. Ji vartojama žarnyno spazmoms, kepenų skausmams malšinti, pieno liaukų uždegimams gydyti, odos nervų uždegimams malšinti, gerklei skalauti ir nuo įvairių kvėpavimo takų ligų. Vartojama, ir beveik visais atvejais sėkmingai. Tiesa, koks geras daiktas bebūt, be saiko vartoti, kruopščiai neišnagrinėjus visų aplinkybių, netinka. Nedera ir tramažolės vartoti be atodairos. Nors ji neretai vartojama kvėpavimo takų ligoms (ir astmai) gydyti, tačiau ir jos nereikia tiek lapų, kiek vaikui metų ar mėnesių. Ligi penkerių metų nuovarui pakanka arbatinio šaukštelio lapų stiklinei. Girdoma po nepilną arbatinį šaukštelį 4—5 kartus per dieną, vyresniems verdama iš desertinio ar valgomojo šaukšto lapų ir duodama po arbatinį šaukštelį. Žinoma, tikslią dozę parinkti gali tik gydytojas — silpnesniam reikės duoti dažniau ir po mažiau, pirmuosius metus begyvenančiam mažiau, negu penktuosius baigiančiam ir t.t.
Vaistinių lentynose buvo jų trys, liko viena, kad ir toji viena painiavos nepridarytų, jai kitas, botaniškesnis vardas pramanytas. Herba, Glechomae hederaceae, o Herba Hederae terrestris nebent jauni asistentai, studentus muštuodami, beprisimena. Naujuoju vardu, matyt, tramažolė ilgai išsilaikys, ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar ji bus mums gera pagalbininkė, ar vartosime ją nevykusiai.
