Vaisių praretinimas – vienas iš tų sodo darbų, kuris iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keistas: juk medis užmezgė daug vaisių, tad kodėl dalį jų reikėtų pašalinti? Tačiau patyrę sodininkai žino, kad per gausus derlius ne visada reiškia gerą derlių. Vaisiais per daug apkrautas medis nebegali jų visų tinkamai išmaitinti, todėl dalis obuolių, kriaušių ar slyvų lieka smulkūs, kreivi, pažeisti arba anksti nubyra.
Tinkamai ir laiku praretinus vaisius, medis daugiau jėgų skiria likusiems vaisiams – jie užauga stambesni, gražesni ir vertingesni. Be to, praretinimas padeda apsaugoti šakas nuo lūžimo, o patį vaismedį – nuo per didelio išsekimo, dėl kurio kitais metais jis gali beveik nederėti. Šiame straipsnyje aptariama, kada ir kaip retinti vaisius, kuriuos vaisius pirmiausia pašalinti ir kodėl kartais mažesnis vaisių kiekis reiškia geresnį, sveikesnį bei pastovesnį derlių.
Vaisių praretinimas: kaip užauginti didesnį ir gražesnį derlių
Peržydėjęs medis turi daugybę užsimezgusių vaisių, daug daugiau, kaip kad galėtų jų auginti. Dėl to jau iš pradžių daug jų nubyra žemėn. Sodo augintojas neturi nusiminti, nes ir likusių užuomazgų visai užteks ir dar reikės praretinti. Per daug vaisiais apsunkintas medis negali visų jų tinkamai maitinti, dėl to žūva nemaža visai smulkių vaisių. Beveik kiekvienam augintojui gerai suprantama, kad 10 kg. didelių obuolių tris keturis kartus brangesni kaip 10 kg.. smulkių obuolių. Daug vaisių auginti medis nepajėgia, nebeturi tiek maisto, kad galėtų išauginti žiedų užuomazgas, dėl to toks medis kitais metais bus visai be vaisių. Vaisių praretinimas visai nemažina derliaus svorio, nes medis nuo kurio savo laiku nuėmėm vaisių perteklių, geriau išmaitins likusius, ir derlius bus toks pat, tik jo vertė daug labiau pakils. Dėl to praretinimas yra smulkus darbas, sudaro nemaža rūpesčio ir sunkumų, o ant didelių medžių praretinimas dažnai yra visai negalimas. Žemaūgių medžių vaisių praretinimas yra būtinas, bet kartu ir lengvai atliekamas, ant žemaūgių medžių norima vaisių turėti kasmet, nors ir ne tiek jau gausiai.
Labiausiai praretinti reikia vėlybų atmainų vaisius, kurie paprastai tik tada būna geri, kai gerai užauga; šių atmainų neužaugę vaisiai visuomet žemai statomi. Pirmas praretinimas daromas birželio mėnesio vidury arba pabaigoj: pirmučiausia išrenkami smulkesni, kreivi, dėmėti bei apgraužti vaisiai. Jei matome, kad medis dar turi daug vaisių, tai praretiname labiausiai silpnesnėse šakose arba kur jų daugiausia yra. Jei atmaina iš prigimties turi smulkių vaisių, iš vienos vietos išaugusius vaisius irgi praretiname ir paliekame tik didesnius — vieną ar du. Tačiau, tai nėra taisyklė, nes kartais naudingiau (verčiau) palikti bukiete 2 ar 3 vaisius, o geriau pašalinti pavieniai augančius, bet smulkius ir netikusius. Liepos mėnesio pradžioj reikia dar kartą apeiti visus medžius ir pašalinti tuos vaisius, kurie rodosi būsią smulkūs, taškuoti ar sužeisti kenkėjų. Medžiai patys pašalina prastesnius vaisius, kurie nubyra gegužės ir birželio mėnesį. Bet kurie vaisiai jau liko medžiuose iki liepos mėnesio, tie palieka nokti, jei, žinoma, jie nebus sužeisti kenkėjų.
Praretiname obuolius, kriaušes ir geresnių atmainų slyvas. Smulkesnių vaisių, kaip pav., vyšnių, suprantama, retinti neišsimoka.
Rūpestingas praretinimas, kiek žinoma, jis galimas, nes apsaugos augintoja nuo per didelio vaisių pertekliaus vienais metais, ir visiško trūkumo kitais. Vienais metais per daug išnaudoti medžiai kitais metais vaisių atneša visai maža arba ir visai neatneša.
Kartais išnaudoti medžiai per daug dideliu derlium vienais metais, neatneša vaisių net antrais ir trečiais metais. Gero reikalo žinojimo ir augintojo praktiškumo įrodymas nėra tas, kad jo sode derlingais metais kuo daugiausia bus paramstytų medžių ir daug nuo vaisių sunkumo lūžtančių šakų, bet tas, kad derlius bus dažnas ir gražus, nors ir nelabai gausus.
